Yra ir daugiau panašumų, siejančių seniai pažįstamus kūrėjus, – jie niekada neįsivaizdavo, kad gali dirbti kitokį darbą, ir abu turi po du vaikus.
Auksiniai scenos kryžiai, aukščiausi teatro meno apdovanojimai, buvo įteikti kaip įprasta – Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją. Trisdešimtoji apdovanojimų ceremonija vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Ar šventėje buvo netikėtumų? Žiūrovams turbūt ne, o tie, kurie gavo apdovanojimus, aišku, neslėpė, kad Auksinių scenos kryžių nesitikėjo.
Už pagrindinį vyro vaidmenį įvertintas aktorius M.Nedzinskas dėkojo tiems, kurie prisidėjo prie jo darbo: „Pirmiausia dėkoju Antonui Čechovui, labai dėkoju komisijai, Mažajam teatrui, kolegoms, kurie kartu su manimi būna scenoje. Labai jaudinuosi, atsiprašau, neištariu taisyklingai, man tai būdinga.“
Po to aktorius padėkojo žmonai, taip pat aktorei Agnei Kaktaitei sakydamas, kad ją labai myli. „Žinau, kad su manimi yra sunku, bet kol kas aš nesikeisiu, – aktoriui tai ištarus salėje pasigirdo juokas. – Už tai aš gaunu apdovanojimus. Ačiū tau už du vaikus. Aš pažadėjau savo vaikams, kad jeigu gausiu kryžių, perduosiu visai teatro bendruomenei savo vaikų žinią.“
M.Nedzinskas tą vakarą taip ir padarė – publikai pasakė, apie ką mąsto jo penkerių metų dukra ir septynerių sūnus. Dukra linkėjo visiems laimės ir ramybės. Kai tėvas jos prieš ceremoniją paklausė, kas yra laimė, ji atsakė: „Kai gauni ledų.“ O kas yra ramybė? Kai gali pabūti vienas.
O septynerių metų sūnus atskleidė neįtikėtinus troškimus: „Mama, tėti, turiu jums naujieną: ji gal ir nelabai jums patiks, bet šią vasarą aš su draugu išskrendu į kosmosą.“
Laureatas padėką baigė priminimu, kad žmonės šiuo metu gyvena pasiskolinę viską iš savo anūkų, todėl jis už premiją ruošiasi pasodinti nemažai medžių.
Už pagrindinį moters vaidmenį Auksinį scenos kryžių pelniusi I.Kvietkutė „ačiū“ tarė slovėnui režisieriui Tomi Janežičiui, kuris prestižiniu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo įvertintas už „Dėdės Vanios“ režisūrą.
Aktorė dėkojo ir kartu dirbusiai komandai, įvardijo ją kaip didžiausią apdovanojimą. „Ačiū Mažajam teatrui, kuriame jau dvidešimt metų galiu augti, kurti, tobulėti, susitikti su žiūrovais. Ačiū Dievui, ačiū mamai, vyrui, dukroms, seserims, uošviams“, – virpančiu balsu šventinį vakarą vardijo I.Kvietkutė.
Ilona nuo 2002 metų dirba Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, bet tik praėjusiais metais ji šio teatro scenoje susitiko su M.Nedzinsku, kviestiniu aktoriumi, dvylika metų vaidmenis kuriančiu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Nors juodu iš skirtingų teatrų, aktorystę skirtingu metu studijavo režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamame kurse. Tačiau ne tiktai tas faktas sieja Auksinio scenos kryžiaus laureatus.
Jie neblogai vienas kitą pažino dar iki susitikimo spektaklyje „Dėdė Vania“, dienos šviesą išvydusiame praėjusiais metais Vilniaus mažajame teatre.
– Kaip jaučiatės pelnę prestižinį teatro apdovanojimą? – paklausiau laureatų.
Ilona: Esu sutrikusi ir laiminga.
Martynas: Jaučiuosi labai gerai. Kol kas esu Kaune, bet ruošiuosi į Vilnių, namo.
– Ar tikėjotės Auksinio scenos kryžiaus?
Ilona: Teisybę sakant, net negalvojau. Kai skelbė nominacijas, buvau tikrai maloniai nustebinta.
Martynas: Nesitikėjau, nesvajojau. Bet aplinkui labai daug žmonių sakė: tu jį gausi. Galu gale ir pats patikėjau, kad galbūt.
– Kaip artimieji jus pasveikino?
Martynas: Jie labai džiaugėsi, sveikino tiek artimieji, tiek draugai. Žmona tą vakarą buvo kartu, ji svarbiausia mano palaikymo ir gyvenimo komandos narė.
Ilona: Labai džiugiai. Gavau daug žinučių ir sveikinimų socialiniuose tinkluose. Iš artimųjų ir draugų sulaukiau didžiulio palaikymo. Dauguma sveikintojų – mano pažįstami, giminės.
– Buvote apdovanota už Sonios vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“. Kuo jums buvo įdomus vaidmuo?
Ilona: Ne aš atskleidžiau vaidmenį, vaidmuo mane labiau skleidė. Aišku, padedant režisieriui. Buvo nuluptas ne vienas ir ne du mano savisaugos sluoksniai, kad būtų atverta, kas man skaudu, jautru, kompleksuota, ir parodyta žiūrovui.
Ne tik aplinkoje, bet ir spektaklyje kartais truputį atsiriboju apsisaugojimo siena. Šiame vaidmenyje buvau kaip niekada labai atvira. Visiškai pasitikėjau režisieriumi, kuris sakė: „Pasitikėk, aš žinau, ką darau.“
– Smalsu, kuo jums Astrovo vaidmuo tame pačiame spektaklyje buvo įsimintinas?
Martynas: Tai vienas įdomiausių vaidmenų, parašytų tiek teatro pjesėse, tiek paties A.Čechovo. Astrovas – įvairiapusis, didelis malonumas kurti tokį vaidmenį. Be to, dar ir tokia puiki komanda.
Žiūrovai geriausiai gali pasakyti, kaip atskleidžiau tą vaidmenį. Aš nežinau, kodėl taip sėkmingai sukrito kortos.
– Ar su režisieriumi, kurio nebuvo apdovanojimų šventėje, apsikeitėte sveikinimais?
Ilona: Režisierius parašė visiems padėką. Su Martynu tą vakarą džiaugėmės kartu. Labai džiaugiuosi dėl režisieriaus, dėl Martyno. Jo vaidmuo labai stiprus, lieka tik žavėtis.
– Vienintelis spektaklis, kuriame susitikote, buvo lemtingas. Išties sukrito geriausios kortos?
Ilona: Visos geros kortos krito. Buvo labai daug patirčių, bet pirmą sykį pajutau, kaip ta dėlionė dėliojasi ir nepasipriešinsi.
Visata viską sklandžiai sudėliojo, kad nukristų ir Auksiniai scenos kryžiai.
– Ar dėl to, kad esate geri pažįstami, buvo lengviau dirbti scenoje?
Martynas: Kai repetuoji, apie tai negalvoji. Vienaip ar kitaip, su žmogumi susitinki kasdien ir bendrauji.
– Niekada nenusivylėte aktoryste?
Martynas: Tokiam saulėtam rytui po apdovanojimų – labai sunkus klausimas. Šiuo metu nesu nusivylęs aktoryste, bet visokių dienų būna. Minčių į galvą visokiausių ateina, bet jų toks tikslas – ateiti ir išeiti.
Ilona: Gal būdavo momentų, kai iš gyvenimo, iš darbo norėdavau daugiau. Bet, tarkim, keisti ką nors ir įsivaizduoti savęs kuo nors kitu aš negaliu.
Pagalvodavau: o jeigu mesčiau aktorystę? Bet visąlaik suprasdavau – neišgyvenčiau. Kitaip būčiau nelaiminga.
– Bet moteriai nelengva suderinti darbą teatre ir šeimą.
Ilona: Iš patirties galiu pasakyti, kad kol neturėjau šeimos, galėjau daugiau dėmesio skirti sau, turėjau daugiau laiko vaidmeniui kurti. O kai turiu šeimą, esu labai susitelkusi, negaliu laiko švaistyti bet kur.
Susiimu, ateinu ir žinau, kad turiu tam tikrą laiką tai padaryti. Tai irgi nėra blogai. Dirbi tą patį darbą trumpiau ir žinai, kad turi padaryti geriausiai.
Ačiū Dievui, kad mano vyras Eugenijus – ne meno žmogus. Žinoma, jis matė „Dėdės Vanios“ premjerą.
Turime dukras – aštuonerių metų Ugnę ir vienuolikos Saulę. Jos laukė apdovanojimų ceremonijos ir žiūrėjo ją per televiziją, labai norėjo paskambinti, kai buvau apdovanota. Sveikinimus priėmiau vėliau.
– Ko labiausiai norisi po apdovanojimų vakaro?
Ilona: Atsakysiu nuoširdžiai: pamiegoti, pailsėti.
Martynas: Noriu atsigerti kavos. Labai į ateitį negalvoju, ko labiausiai noriu. Nesu čia ir dabar, kaip daug kas mėgsta sakyti. Aš galvoju apie tai, kaip praleisiu artimiausią valandą.
– Ar pakankamai darbo turite teatre?
Ilona: Džiaugiuosi tuo, ką turiu. Mane tai tenkina. Kaip bus rytoj, negaliu pasakyti. Jaučiuosi puikiai.
Martynas: Kai buvo karantinas, nebuvo darbo. O dabar jo yra į valias. Žinoma, geriau, kai darbo yra negu jo nėra. Apie tai iš dalies kalbama ir pjesėje „Dėdė Vania“.
– Kuriate vaidmenis teatre, televizijos serialuose. Kai aukščiausias apdovanojimas pelnytas, gal sumažinsite darbų krūvį?
Ilona: Tai neužima tiek daug laiko, gal tik susidaro toks įspūdis, kad labai daug visko vyksta. Tikrai ne. Filmavimų per mėnesį pasitaiko keli, o kai repetuoju teatre, būna įtemptas laikas.
– Ar gavus Auksinį scenos kryžių honorarai nepakils? Gal ne visur sutiksite vaidinti?
Ilona: Čia ne Holivudas, o Lietuva. Mano manymu, honorarai dėl to nekyla.
