„Teatras negali tiesiog estetiškai mus linksminti – jis turi būti politinė vizija. Jo paskirtis – suerzinti publiką ir priversti ją mąstyti“, – nedvejodamas teigia režisierius G. Krämeris, o jo žodžiai karo liepsnos bauginamoje Europoje skamba kaip niekada anksčiau aktualiai.
Iki premjeros Vilniuje J. F. Halévy „Žydę“ režisierius jau buvo pristatęs Vienos valstybinėje operoje bei garsiajame „Metropolitan“ teatre Niujorke, o po Lietuvos teatro šis pastatymas pasiekė ir Geteborgo operą Švedijoje. Ir kiekvienoje šalyje jis įgaudavo vis skirtingus politinius akcentus.
„Dvidešimto amžiaus pradžioje Vilnius buvo žinomas kaip Europos Jeruzalė. Tačiau po nacių invazijos priespauda čia vyko siaubingas holokaustas, kuris absoliučiai sugriovė žydų gyvenimus. Ar turėjau pavaizduoti istorinę devyniolikto amžiaus operą, kupiną dailių melodijų? Tikrai ne!“ – ir šiandien, po 18 metų, įsitikinęs G. Krämeris.
Per šį laikotarpį reikšmingai atnaujinta „Žydės“ atlikėjų sudėtis: Rachelės vaidmenyje debiutuoja sopranas Viktorija Miškūnaitė, Kardinolo Bronji – bosas Tadas Girininkas. Eleazaro partiją atlieka tenoras Mickaelis Spadaccini. O štai Eudoksiją ir vėl dainuoja Regina Šilinskaitė, 2005 m. už šį vaidmenį pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ ir kaip kviestinė solistė dainavusi Geteborgo operos premjeroje, o taip pat tarptautiniuose festivaliuose Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje, kuriuose buvo rodomi gastroliniai LNOBT „Žydės“ spektakliai.
Sugrįžtančią „Žydę“ Vilniuje pirmą kartą diriguos LNOBT Operos meno vadovas Sesto Quatrini. Repetuodama su solistais, visus premjeros sceninius akcentus tiksliai atkartoti stengiasi teatro režisieriaus asistentė Jūratė Sodytė, apie G. Krämerį kalbanti su didžiule pagarba: „Mano galva, tai yra genialus režisierius. Turėtume džiaugtis ir vertinti turimus jo spektaklius mūsų teatre. G. Krämerio teatras ypatingas: jame stipriai išreikštas vokiečių trash teatro kūrybinis principas, kurio pagrindinė misija – provokacija, sukelianti žiūrovo emociją. Ta emocija nebūtinai būna gera, bet ji visuomet priverčia susimąstyti“.
„Mane giliai sujaudino žydų kilmės vokiečių filosofo Theodoro W. Adorno frazė: „Kurti poeziją po to, kas nutiko Aušvice, būtų barbariška”. Būtent ja vadovaujuosi dirbdamas, nes ji puikiai apibūdina, kokie dabar turėtų būti teatras, opera ir menas. Teatras privalo būti politiškas, jis negali tapti tiesiog estetiškas pasilinksminimas ar devyniolikto amžiaus buržuazijos idealų kopija. Be politiškumo man menas nieko nebereikštų, jis būtų tik dekoratyvus vakarėlis. O toks jis niekada nebuvo ir nebus, tai neįmanoma – priešingu atveju meną išnaudotų bet kuri politinė sistema, tarkime, diktatūra. Vilniuje sukūriau du operų pastatymus: J. F. Halévy „Žydę” ir Giuseppe's Verdi „Don Karlą”, kurių kontekstai yra absoliučiai politiniai“, – pabrėžia G. Krämeris.
Jau netrukus – gegužės 13 ir 14 dienomis – turėsime progą prisiminti ir 2016 m. režisuotą „Don Karlą“. Šis G. Krämerio pastatymas buvo apdovanotas net trimis „Auksiniais scenos kryžiais“: už geriausią režisūrą, geriausią Herberto Schäferio sukurtą scenografiją ir solistės Eglės Šidlauskaitės pristatytą Princesės Eboli vaidmenį.
