Kauno bigbendas šiemet kartą pasirinko retą instrumentų derinį – atliko autorinę danų smuikininkės ir kompozitorės Line Kruse's programą, aranžuotą viešnios, į kurią ji įpynė šalia šiaurietiškų motyvų Argentinos, Kubos, afroperuietiškų folkloro ritmų bei kontrastingų smuiko pasažų.
Birštonietės vokalistės Lauros Budreckytės bei kontrabosininko Vyčio Nivinsko suburta grupė „CinAmono“, pastiprinta saksofonininko Jano Maksimovičiaus meistryste, pristatė spalvingos stilistikos, sunkiai įspraudžiamą į rėmus programą, kurioje derėjo etno- ir popspalvos, egzotika ir išplėtotos džiazo improvizacijos.
Nuosaikų aukštos prabos džiazą, gerą mokyklą parodė italų saksofonininko Claudio Jr De Rosa tarptautinis kvartetas, kuriame grojo lietuvių būgnininkas Augustas Baronas.
Improvizacinės muzikos meistrų Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno suburtam „Improdimensijos orkestrui“ šį kartą teko iššūkis perprasti sudėtingą žymaus prancūzų gitaristo ir kompozitoriaus Marco Ducret muziką, jo paties specialiai aranžuotą šiam orkestrui. Tačiau autorius suteikė daug erdvės ir jaunimo saviraiškai – ypač efektingai improvizavo tūbininkas Simonas Kaupinis ir fleitininkas Kristupas Gikas.
Atsakingai festivaliui pasirengė debiutantė – veržli jauna grupė „Castor Stetson“, sužibėjusi apgalvotomis kompozicijomis ir darniu ansambliu. O užbaigė pavasarinį džiazo maratoną nuotaikingi afrikietiški ritmai – būgnininko Arvydo Joffės projektas „AfroKayffee“, kurį įkvėpė grupės lyderio afrikietis mokinys Kenas Cassie, daug dainavęs ir grojęs bosine gitara.
Birštono džiazo festivalis daug kuo stebina. Nuo pat 1980-ųjų jis nenukrypo nuo pasirinktos tikslios datos – tuo negalėtų pasigirti jokia kita šalies džiazo šventė. Tai vienintelis šalyje solidus džiazo festivalis, kurį rengia biudžetinė įstaiga.
Jis sėkmingai konkuruoja su didžiaisiais šalies muzikos renginiais. Tiesa, lėšų iš Kultūros tarybos Birštono festivalis gauna 3-4 kartus mažiau nei centro kolegų, nors vyksta kas dvejus metus ir koncertuose pristato daugiau projektų nei kiti džiazo festivaliai. Be to, birštoniečiai atkakliai puoselėja savo išskirtinį formatą – kaskart nudžiugina publiką nauja autorine scenografija ir simbolika, pasirūpina kokybiška garso ir apšvietimo įranga, įdarbina jai aptarnauti gausią komandą.
Festivalio sumanytojas ir rengėjas Birštono kultūros centro vadovas Zigmas Vileikis neslėpė, kad provincijoje surengti šventę visai Lietuvai – titaniškas darbas. „Man patinka tai, kas pastovu, kas kartojasi, vyksta tuo pačiu metu. Jaunystėje aukštai iškeltą festivalio kartelę – rengti jį pradėjau būdamas 25-erių – reikia išlaikyti“, – aiškino Z.Vileikis.
Miesto valdžia tam pritarė ir jam padėjo. Ilgaamžiškumu su Birštono džiazo festivaliu kultūroje gali varžytis nebent televizijos konkursas „Dainų dainelė“ ir folkloro festivalis „Skamba, skamba kankliai“.
Per 42 festivalio gyvavimo metus Birštono kurortas neatpažįstamai pasikeitė. Tarkime, 9-ajame dešimtmetyje čia buvo tik vienas viešbutukas – nei SPA centrų, nei modernių sanatorijų. Z.Vileikis atskleidė, kad dėl to ir renginį buvo sumanęs paskutinį kovo savaitgalį, mat moksleivių atostogų metu galėdavo apgyvendinti džiazo aistruolius mokyklos bendrabutyje ir irklavimo bazėje. Džiazo piligrimai anuomet nakvodavo ir parke, po valtimis, namų laiptinėse.
Z.Vileikio akyse, galima sakyti, užaugo šalies džiazo grandai. Improvizacinės muzikos pažiba L.Mockūnas pirmajame festivalyje sėdėjo tėvui ant kelių. Birštone kaip kūrėjai subrendo Artūras Anusauskas, Dainius Pulauskas, Kęstutis Vaiginis, Dmitrijus Golovanovas, kiti džiazo meistrai.
1982-aisiais Birštone debiutavęs, dukart festivalio prizą pelnęs Petras Vyšniauskas tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi, Nacionalinės premijos laureatu ir jau – personaliniu pensininku. Grafikas Rimvydas Kepežinskas čia pradėjo kurti plakatus kaip pradedantis menininkas, o šiandien taip pat yra Nacionalinės premijos laureatas, Dailės akademijos profesorius.
Tačiau tradicijos branginamos nepakankamai. Štai šiemet pirmą kartą Lietuvos televizija įamžino tik du iš šešių festivalio koncertų, tad šventės istorijoje liks spraga.
Z.Vileikis patikino, kad džiazas Birštono kultūros centre skamba ne tik festivalio dienomis. „Jei dykumoje išpilsi vieną laistytuvą, nieko neužauginsi – tam reikia nuolatinio laistymo. Birštone džiazas skamba nuolat, kaip ir klasikinė muzika. Stengiamės palaikyti publikos lygį, pasaulinę kultūrą, nesuprovincialėti“, – pasakojo Z.Vileikis.
Lieka tikėtis, kad Birštono džiazo festivalio rengėjas atsisveikindamas su publika ne veltui priminė kito festivalio datą: 2024-ųjų kovo 24-26 dienas. Nuo kitų metų rugpjūčio Z.Vileikis nebevadovaus Kultūros centrui, kuriam atidavė daugiau 40 metų. 2018-aisiais Seimo įteisintos kultūros vadovų kadencijos tam užkirto kelią, gali nutraukti ir unikalią tradiciją.
