Tikiu, kad jeigu tokią programą būtų paskelbęs kuris nors mūsų simfoninis orkestras, salė būtų pilnutėlė. Tačiau „Musica humana“ išsilavinusio klausytojo sąmonėje visada pirmiausia siejasi su senosios muzikos atlikimo praktika. Atsimenu, kaip 1974 m. kuriamam ansambliui fleitininkas Algirdas Vizgirda labai dėmesingai, ieškodamas patikimo pagrindimo rinko pavadinimą. Ieškojo ne žodžių vertalo, bet jų esminės išraiškos.
„Ansamblis vienas pirmųjų Lietuvoje įsiliejo į senosios muzikos autentiškos interpretacijos atgimimą Europoje, atkakliai ieškojo savo kūrybinio veido ir stiliaus“, – rašoma ansamblio biografijoje.
Šia kryptimi ir buvo tobulėjama plėtojant repertuarą, ieškant ir tam tikrų konceptualių sąlyčių su lietuviška modernia muzika.
Taigi, kalbama apie ansamblio pavadinime įprasmintą istorinę esmę, besiremiančią šeštojo amžiaus filosofo Boecijaus traktate apie muzikos meną įprasmintu mąstymo stiliumi, interpretacijos modelius. Ansamblis „Musica humana“ klausytojų sąmonėje liko unikalus, savito veido, ryškus senosios Europos instrumentinės ir vokalinės muzikos, Johanno Sebastiano Bacho kūrybos interpretatorius.
Tačiau dabar šį ansamblį išgirdau pasikeitusį, nebeatitinkantį pavadinimo esmės. Dirbant su potencialia ir labiau išsilavinusia publika tai labai reikšminga. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
Gražiai atsisveikinus su senuoju pavadinimu žinomu daug nuveikusiu kolektyvu ir ruošiantis kurti kitokio plano kamerinį kolektyvą, suteikiant jam kitokią muzikinio mąstymo, repertuaro kryptį, būtina jį taip ir pristatyti visuomenei.
Tą vakarą scenoje girdėjome tipišką kamerinį orkestrą (pagrindas – styginių grupės). Išimtis programoje – žaismingai R.Beinario (obojus), Rimvydo Savicko (klarnetas), Ričardo Vyto (altas), Luko Abromaičio (violončelė) atlikta Kennetho Lowmano siuita „Los Andželo skečai“.
Didžioji klausytojų dalis atėjo paklausyti kolegos klarnetininko R.Savicko, antrą kartą Lietuvoje atlikusio išeivių iš Lietuvos šeimoje gimusio vieno žymiausių JAV kompozitoriaus A.Coplando Koncertą klarnetui ir styginiams su arfa ir fortepijonu. (Koncerto programėlėje derėjo parašyti ir šių atlikėjų pavardes).
Pirmoji kūrinio dalis išryškino valdomą gražų instrumento tembrą, šuoliais spalvinamoje kantilenoje išryškėjo dainingasis atlikėjo pradas. Stacatissimo ir kitos artikuliacijos rodė dėmesingumą muzikos charakteriui, siekiui techniškai nepriekaištingai perteikti muziką tarp elegancijos ir žaismės.
Iškalbingi buvo dialogai su fortepijonu (skambino Gediminas Kviklys).
Puikus Lietuvos klarnetininkas nepriekaištingai parengė visomis prasmėmis sudėtingą kūrinį. Tikiuosi, kad ateityje Koncertą atlikdamas su didesnio skambesio ir raiškiau interpretuojančiu orkestru, R.Savickas galės sumanymą realizuoti drąsiau ir dar raiškiau.
Lietuvoje yra puikių instrumentininkų pūtikų. Reiktų juos skatinti dažniau kviečiant ruošti su orkestru rečiau atliekamus pasaulio kompozitorių kūrinius.
Orkestrui G.Kviklio aranžuotus kūrinius su kolektyvu atliko Jomantė Šležaitė-Paukštė. Klausytojai savo plojimais patvirtino, kokia graži ir populiari muzika pasirinkta koncertui.
Dainininkui nebeturėtų prireikti nei savęs demonstruoti, nei maivytis, nors tai atlikėjui dar galima atleisti. Tačiau blogo intonavimo negali atleisti niekas.
Smagu buvo matyti orkestre grojantį iš Ukrainos pasitraukusį jaunutį smuikininką. R.Beinariui diriguojant kolektyvas grojo darniai, ansambliškai. Manyčiau, ateityje orkestro interpretacijos taps gilesnės ir raiškesnės.
