Kiekvienas meno kolektyvas dabar įsipareigoja rasti žodžių, raiškos, kuri ne tik padėtų guosti karo siaubiamus ukrainiečius, bet ir parodytų visų tautų vienybę prieš smurtą, visa naikinantį gaivalą.
„Mirtis – didis dalykas. Ji pertvarko pasaulį. Iš pažiūros tarsi niekas nepasikeičia, bet iš tikrųjų aplinkui pasikeičia viskas“, – rašė Antuanas de Saint-Exupery. Kaip sustabdyti agresorių? Kuo reikšmingas šioje situacijoje didis menas? Jis telkia protus, priverčia giliau įžvelgti žmogiškumo gelmę, švelnina emocijas ir kalba apie viltį išlikti.
Todėl koncertų programos, atlikėjai apgalvojami skrupulingiau, dėmesingiau. Puikus dainininkės Ievos Prudnikovaitės ir orkestro pasirinkimas atlikti Lietuvoje neskambėjusį Antonino Dvořáko (1841–1904) vokalinį ciklą „Biblinės dainos“ mecosopranui, sukurtą pagal autoriaus atrinktus „Psalmių knygos“ tekstus.
***
Giliai tikinčio berniuko Antonino Dvořáko šeima kurį laiką gyveno netoli Prahos esančiame Zlonicės miestelyje. Bažnyčia garsėjo gerais vargonais. Muzikalaus vaiko mokytojas, kompozitorius, vargonininkas Antoninas Liehmannas buvo geras muzikantas. Jis džiaugėsi savo mokinio talentu ir įtikino tėvą Františeką Dvořáką išsiųsti sūnų Antoniną mokytis į vargonų mokyklą Prahoje. Šio instituto misija buvo ugdyti išsilavinusius muzikantus, kurie dirbtų su Čekijos ir Moravijos bažnyčių chorais.
15 metų vėliau Zlonicėje A.Liehmannas susilaukė sūnaus Rudolfo (1855–1887), kurį taip pat parengė tolesnėms muzikos studijoms. Jas baigęs, vargonininkas, kompozitorius, pedagogas R.Liehmannas 1883 m. pasirašė sutartį su Rokiškio dvaro administracija ir dabar prie Šv. Mato bažnyčios tebestovinčiame name įkūrė vargonininkų mokyklą, buvusią labai reikšmingą Lietuvos kultūrai.
1888 m. Rudolfas vedė bajoraitę Aleksandrą Liachovičiūtę. Rokiškyje gimė aštuoni jų vaikai. Čia, senosiose miesto kapinėse, yra jo amžinojo poilsio vieta. Tai viena iš bendrysčių su Čekija.
Rokiškio bažnyčioje skambėjo netipiškas Lietuvos bažnyčioms repertuaras. Kas žino, gal kas nors giedojo ir talentingo tėvo mokinio A.Dvořáko „Biblines dainas“ (1894). Sukurtas balsui ir fortepijonui (vargonams) pirmąsias penkias 1895 m. orkestravo pats autorius. Tik 1929 d. likusias orkestrui parengė Vilemas Zemáneko (1875-1922), 1929 m. publikavo.
1893-ieji A.Dvořáką pribloškė artimų žmonių mirtimis: pasaulį paliko prancūzų kompozitorius Charlesas Gounod (skaitoma – Guno), asmeninis jo draugas, rusų romantikas Piotras Čaikovskis, (1840–1893), o 1894 metų vasarį mirė puikus pianistas, dirigentas, entuziastingas A.Dvořáko muzikos propaguotojas Hansas von Bülowas.
Patale merdėjo tėvas. Jau antrą kartą Velykų atostogas A.Dvořákas aplinkybių buvo priverstas praleisti toli nuo namų – JAV. Visą ilgesingą skausmą išliejo muzikoje.
***
Puikus kompozitoriaus romantiko kūrinys, nuotaika, emocinė pagava prikaustė klausytojų Valdovų rūmuose dėmesį. I.Prudnikovaitė puikiai perskaitė kiekvieną eilutę – nesišblaškyta, vokalinė linija visame balso diapazone skambėjo raiškiai, kokybiškai. Atliepiant dainininkės charakterį, muzikos turinys buvo perteikiamas apmąstytai, įsiklausant ne tik į žodžių prasmę, bet ir į jų esmes.
Dešimt dainų. Pirmoji klausytojus užgriuvo orkestro įžanga, tarsi nuo aukštybių besiritančiu tamsių debesų lavina. „Aplink Jį debesys ir tamsa....“ – beveik rečituodama prabilo dainininkė.
Antrojoje Mozės knygoje skaitome: „Viešpats vaikščiojo prieš juos dieną debesies stulpe, naktį – ugnies stulpe.“ O ant kalno telkėsi sunkūs debesys... Kalnas buvo apimtas dūmų, nes ant jo nusileido Viešpats.
A.Dvořáko muzikinis pristatymas unikaliu būdu priartėjo prie šios paslapties gelmių. Kulminacijoje prasiveržė orkestro ekspresija, siaubą įvertinantis balso solo šauksmas: „Kalnai kaip vaškas tirpsta!“ Apokalipsė?
A.Dvořákas sukūrė muziką, kuri perteikia žmogaus, pasirinkusio gyventi pagal Dievo įsakymus, situaciją. Antroji dalis: „Viešpatie, Tu esi mano prieglobstis ir skydas! Atstokit nuo manęs, piktieji žmonės.“ Tai silpno, pažeidžiamo ir dažnai klystančio žmogaus aktyvus maištas prieš blogį.
„Išgirsk, o Dieve, išgirsk mano maldą“, – meldžia dainininkė. Ir ketvirtojoje dalyje dainininkė perteikia žmogaus, kuris patiria didelę kančią ir ieško Dievo pagalbos, situaciją. Jo sielvartas toks gilus, kaip nakties tamsa ir dykumos vienatvė. Ir vėl kaip įtikinama išpažintis skamba dainininkės pasitikėjimas, tvirtinimas: „Net jei turėčiau eiti per mirties šešėlių slėnį, aš nebijosiu blogio, nes Tu esi su manimi...“
Penktoji dalis įkvėpta maldos „Tėve mūsų“. Paskutinė „Giesmė, nauja giesmė Viešpačiui“ priklauso karališkųjų psalmių grupei ir yra imperatyvus himnas, skatinantis šlovinti visas tautas, visą pasaulį, visą kosminę erdvę ir kiekvieną žmogų.
Norėjosi skaidriau perskaitytos orkestro partitūros, ryškesnių, kontrastingesnių nuotaikų (pvz., didinga, tragiška, maldos apoteozė, himnas....) ir didesnės akustinės erdvės solistei.
Pasaulio įvykių kontekste „Biblinės dainos“ tikrai nuskambėjo kaip viltis, kaip žmogiškumo ir taikos ilgesys. Ne vienas klausytojas prisiminė ir neseniai LNOBT I. Prudnikovaitės dainuotą Karmen partiją. Vokalinė meistrystė, gražus tembras, sceninė įtaiga leidžia manyti, kad dainininkė dar sukurs ir naujų personažų.
***
I.Prudnikovaitės nuopelnai scenai koncerto vedėjos įvardyti nebuvo, tačiau juos menininkė parodė dainuodama. Kitos dainininkės kūrybos faktai buvo plačiai pristatyti, bet dainuodama jais neįtikino.
Koncerto programos koncepcijoje visai netiko dainininkės Linos Dambrauskaitės repertuaras (ypač žaisminga Leonardo Bernsteino Kunigundos arija iš operos „Kandidas“). Abiejų dainininkių dueto atlikta „Barkarolė“ iš Jacque Offenbacho operos „Hofmano pasakos“ skambėjo lydima pernelyg sunkiasvorio orkestro.
Koncerto programoje labai tiko vienas romantizmo šedevrų – A.Dvořáko Aštuntoji simfonija. Kaip viltis – šviesi, gyvybinga, įkvėpta A. Dvořáko taip mylimos Bohemijos gamtos, žmonių ir muzikos.
Muzikalus ir dėmesingas jaunas latvių dirigentas tvarkingai parengė kūrinį. Tačiau ypatingų pretenzijų į kažkuo išskirtinę interpretaciją nesigirdėjo. Koncerte ypač pagirtina buvo violončelių grupė, kurios beveik visi solo epizodai skambėjo raiškiai ir puikiai intonavo. Koncertas klausiusiųjų nenuvylė.
Neatleistina, kad nepateikiamos kūrinių spausdintos anotacijos, programėlės. Vietoje ne visuomet skoningų, brangių reklaminių lapelių verčiau derėtų atspausdinti koncerto programėlę su teisingai parašytomis atlikėjų pavardėmis, kūrinių pavadinimais.
