Ar višta galėtų tapti sakalu – televizijos žvaigždžių spindesys ir gyvenimo prasmės paieškos

Dramaturgas ir kino scenaristas D.Nowakowskis pjesę „Kai kurios erelių rūšys“ parašė 2003 metais. Joje kalbama apie masinės informacijos priemonių invaziją į žmogaus gyvenimą, manipuliavimą tikrosiomis ir išgalvotomis vertybėmis. Visa tai kameriniame spektaklyje perteikiama netikėtomis aplinkybėmis.

Pjesės siužetas, rodos, gana paprastas – vaikinas, svajojantis tapti televizijos ekranų žvaigžde, iš provincijos atvyksta į didmiestį, ten prašo pagalbos įsidarbinant televizijos projekte vieno iš šlovės aukštumų jau nusileidusio buvusio pramogų verslo banginio. 

Spektaklio herojai – du skirtingų pasaulėžiūrų ir amžiaus žmonės. Vienas jų – dar tik gyvenimo kelio pradžioje, kupinas svajonių, jaunatviško maksimalizmo, aklai tikintis viskuo, ką siūlo komercijos pasaulis. O kitas – jau subrendęs, įgijęs patirties, perpratęs pasaulio „taisykles“ žmogus, realisto akimis žvelgiantis į amžinybę, suvokiantis, jog viskas laikina.

Ar personažų susitikimas taps lemtingu pasirenkant, kuriuo keliu eiti? Ar pramogų pasaulio žvaigždės dažytais veidais, stilingais rūbais, holivudiškos šypsenos žurnalų viršeliuose, virtualūs polėkiai yra vilčių ir svajonių viršūnė, ar įmanoma pasimokyti iš svetimų klaidų?

Šiuolaikinėmis medijų priemonėmis kuriamo pasaulio realumą ir tuo pat metu jo efemeriškumą bando atskleisti į režisierių persikūnijęs profesionalus aktorius klaipėdietis I.Reklaitis. Spektaklyje jis vaidina su kitu jaunosios kartos KDT aktoriumi J.Baranausku.

„Šis spektaklis – apie pražūtingą medijų įtaką jaunų žmonių psichikai, apie pasiklydėlius, karštligiškai ieškančius gyvenimo prasmės. Realybės šou, projektai, konkursai - viskas vardan greito ir užtikrinto pelno. Paskui vienadienių projektų žvaigždės nurašomos ir užmirštamos. Apsukrių verslininkų rankose jaunimas tampa rinkos įrankiu uždirbti lengvus pinigus“, – teigia I.Reklaitis.

D.Nowakowskis pjesę „Kai kurios erelių rūšys“ rašė įkvėptas tautiečio dramaturgo Sławomiro Mrożeko kūrinio „Emigrantai“. Autoriaus paprašyta sukurti panašų, gastrolėms  lengvai suruošiamą, techniškai nesudėtingą kūrinį. Pjesės veiksmui užtenka vieno kambario, žiūrovų dėmesį kausto ne scenografija, o greita, humoro nestokojančių dialogų tėkmė.

Televizijos magijos apkvaišintą jaunuolį vaidinantis J.Baranauskas pripažino, kad tokia situacija jam artima: „Mano profesijos žmonės svajoja apie kažkokią viršūnę. Paklausk bet kokio jauno aktoriaus – visi nori būti žvaigždėmis, nesuvokdami, jog viskas pasiekiama per kančias. Visur reikia kovoti. Man atpažįstamas Kuku veržlumas, noras būti pripažintam, kad ir aklai, nesigilinant į tikrąsias vertybes“.

D.Nowakowskio pjesėje skirtingų kartų dialogas nėra atsitiktinis. Prie jau paminėtų kertinų spektaklio temų pridurtinos žmonių gebėjimo komunikuoti, darnaus dialogo galimybių problemos. Kompaktiškoje scenos erdvėje susitikę veikėjai atstovauja skirtingus pasaulius.

„Vyresnieji šabloniškai prisiima pareigą auklėti ir mokyti jaunuolius, bet argi jie visuomet yra teisūs auklėdami ir moralizuodami? Gal jaunimo energija, maksimalizmas – pasaulio variklis? Tai amžinoji žmonijos egzistavimo dilema. Tikslių atsakymo nėra. Tik laikas parodo, kas teisus“, – svarsto I.Reklaitis.

Pasak režisieriaus, žmonės nesusišneka, todėl, kad dažnai negirdi vienas kito: „Visiems rūpi laisva ir nepriklausoma Lietuva, bet kiekvienam ji yra skirtinga. Niekas nežino, kas yra ta laisvė, kokia ji turi būti, užmirštama, jog tai dar žmogaus yra pareiga ir atsakomybė. Gerbti kitaip mąstančius, vengti konfliktų – didelis menas, kultūros, pagaliau ir mentaliteto dalykas. Teatras, manau, bando užpildyti žiojėjančias komunikavimo prarajas, moko visuomenę bendrauti“.

Scenoje I.Reklaičiui itin svarbus dialogas su partneriais. Derinti režisūrą ir aktorystę jis mokėsi statydamas kitus spektaklius: „Mintyse persikūniju ne tik į savo bet ir partnerių vaidmenis. Kartais pastebiu, kad mano interpretacijos kitiems nelimpa. Susitarėme, kad J.Baranauskas pasakys, kas jam nepriimtina – kartu ieškojome aukso vidurio, galutinių sprendimų“

J.Baranauskas ne tik vaidina, bet ir kūrė vaizdo projekcijas: „Pradėjus dirbti, kilo įvairių idėjų, pajutome, kad reikia vizualinio įprasminimo – esu lankęs dailės mokyklą, piešimas, grafinis dizainas man nėra svetima terpė. Daug ką padiktavo pati medžiaga, buvo aišku, ką reikia padaryti, nesiėmiau kažko sau neįprasto. Mane traukia vizualiniai menai“.

Darbą kamerinio pobūdžio spektakliuose J.Baranauskas vertina kaip savotišką aktorystės iššūkį, skatinantį kur kas didesnį kūrybingumą, minčių koncentraciją: „Tada scenoje visą savo dėmesį nukreipi į partnerį, matai tik jį, nevaidini kažkam iš šalies“

D.Nawakowskio pjesės „Kai kurios erelių rūšys“ inscenizavimas – I.Reklaičio asmeninė iniciatyva, jo pastanga nesustoti, kai visų Lietuvos teatrų veiklą kurį laiką buvo sustabdžiusi karonaviruso pandemija, griežtos visuotinio karantino taisyklės.

Prieš septynerius metus I.Reklaitis režisavo ir S.Mrożeko pjesę „Emigrantai“. Šis su aktoriumi Gintaru Čajausku kurtas itin populiarus spektaklis rodytas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių scenose.

Naujausio I.Reklaičio spektaklio scenografas, šviesų ir kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis.