Teatralai smerkia žvaigždžių valdovu pasijutusio Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino režimo beprotišką agresija prieš Ukrainą – jau koreguoja savo repertuarą, keičia planuotų gastrolių maršrutus, taip pat ir santykius su Rusijos menininkais.
KVDT bendruomenė, be kita ko, skelbia, jog atsiribojimas nuo V.Putino valdomos Rusijos nenukreiptas prieš rusakalbius Lietuvos gyventojus. Daugybė jų – lojalūs piliečiai, darbuojasi valstybės labui gynybos struktūrose, savanoriauja, ne tik užjaučia, bet ir teikia konkrečią materialinę pagalbą nukentėjusiems Ukrainos piliečiams, nuo kito diktatoriaus ir V.Putino sąjungininko Aliaksandro Lukašenkos režimo pabėgusiems baltarusiams.
„Visi, kas bando demonizuoti rusakalbius, yra arba provokatoriai, arba emociniai idiotai. Tenka tik apgailestauti, jeigu melagienų apkvailinti lengvatikiai mano, kad Ukrainos miestus puolanti, taikius gyventojus žudanti Rusijos kariauna – ne nuožmūs okupantai, o V.Putino medalių verti didvyriai. Suprantamos ir rusakalbių žmonių nuotaikos, jiems dabar labai sunku, neramu dėl savęs, šeimų, jiems baisu“, – pabrėžiama KVDT pranešime.
Apie uostamiesčio teatralų veiklą pakitusiomis geopolitinėmis sąlygomis, jų nuotaikas, artimiausius planus dalijasi mintimis KVDT direktorius Tomas Juočys ir meno vadovas Gintaras Grajauskas.
T.Juočys: Rusijos agresija prieš Ukrainą sukrėtė visą pasaulį. Lietuvoje vos per kelias dienas surinkti milijonai eurų paramos, žmonės atveria savo namų duris, renka paramą.
Nuo pat savaitgalio netilo mano telefonas – žmonės domėjosi, kur rengti palaikymo Ukrainai akcijas. Net ir svarstyti nereikia, ar tokie renginiai didingi, ar reikšmingi – jų nebus per mažai, visi svarbūs ir reikalingi. Abejingų nėra, mes visi esame paveikti ir įtraukti į šį karą.
Teatralų bendruomenę apėmęs gilus noras padėti ukrainiečiams, kažką daryti – nieko nereikia kviesti ar skatinti, nuo pirmųjų karo dienų visi prisideda kuo gali.
Kultūros institucijų misija – neiškristi iš savo orbitų, toliau darbuotis, kad ir kas nutiktų. Sustoti dėl širdgėlos būtų egoistiška. Privalome tęsti savo veiklą suvokdami, kodėl tai darome. Mūsų darbas kuria mūsų laisvę.
G.Grajauskas: Klaidingai įsivaizduojama, jog kariaujama tik su automatu rankoje. Toks pat ginklas prieš militarizmą yra menas, kūryba patvirtinanti ir įtvirtinanti žmogiškumo esmę.
Rusijos agresija prieš Ukrainą – barbariškas išpuolis prieš visą pasaulį. Mes už civilizaciją, o vienas jos atributų – kultūra. Visi teatralai dabar palaiko ukrainiečių kovą už laisvę, niekam nereikia aiškinti, kas vyksta.
T.Juočys: Svarstome, kuo galėtume padėti – būtų neįtikėtina, jeigu pavyktų atvežti į Klaipėdą ir pristatyti publikai nors nedidelį spektaklį iš Ukrainos, kad ir be dekoracijų, su keliais aktoriais. Taip užtikrintume jiems galimybę tęsti savo veiklą, parodyti, kokie jie mums yra svarbūs ir savi. Neprarandame tokios vilties. Emociniai ryšiai su kovojančia Ukraina yra labai svarbūs, reikia juos visokeriopai palaikyti, rodyti.
G.Grajauskas: Reaguojame į visuotinį atsiribojimą nuo Rusijos. Nerodysime šių metų Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ anksčiau numatyto žymaus rusų režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklio „Kostik“ pagal Antono Čechovo pjesę „Žuvėdrą“.
Palaikome V.Putino režimui nepritariančius menininkus, tačiau atvėrę duris Rusijos teatrams finansuotume užkurtą šios šalies karo mašiną. Nesirengiame mokėti už granatas, šovinius, kurie vėliau būtų paleisti į Ukrainos žmones.
D.Krymovas – genialus ir garbingas režisierius, aštraus sąžinės jausmo žmogus, vienas iš nedaugelio Rusijos menininkų, pasisakiusių prieš Krymo okupaciją. Nuoširdžiai norisi jam padėti, bet šiuo metu bičiuliautis su Rusijos teatrais, rodyti jų spektaklių tikrai negalime, kad ir kaip simpatizuotume pažangiems šios šalis menininkams.
T.Juočys: Kuriamos aplinkybės, kad Rusija, kaip agresorė, neturėtų jokio sąlyčio su pasauliu. Šios šalies teatro lauke yra daug adekvačiai mąstančių žmonių, žinome, ką jie galvoja apie V.Putino režimą, imperinę politiką. Su tokiais visada tarsi kalbėjome ta pačia kalba, bet atėjo laikas padaryti tai, kas privaloma. Kol kas atsiribojame nuo Rusijos – apsisprendėme be išlygų ir minkštų pozicijų.
Galime tik apgailestauti, kad žiūrovai neišvys D.Krymovo spektaklio, kad nuplaukė gastrolės Sankt Peterburge, dabar tai tiesiog neįmanoma. Galbūt visuotinis kitų šalių atsiribojimas privers prabilti tylinčią Rusiją. Ten yra daug mūsų bičiulių, nepritariančių Krymo aneksijai, dėl to jie nukentėjo finansiškai ir kitaip, bet dabar protestas turėtų būti kur kas didesnio masto.
G.Grajauskas: Sankt Peterburge ketinome parodyti lenkų režisieriaus Jano Klatos pernai rudenį Klaipėdos dramos teatre pastatytą spektaklį „Borisas Godunovas“ (pagal Aleksandro Puškiną istorinę dramą).
Šiame iškart po premjeros politinio teatro grynuoliu tituluotame, alegorijų ir poteksčių kupiname spektaklyje atvirai, neglaistant aštrių kampų pasisakoma prieš Rusijos režimą. Jį kol kas matys tik mūsų uostamiesčio žiūrovai.
„Boriso Godunovo“ scenografijoje nuorodos į Beslano teroro aktą šiandienos įvykių kontekste, kai Rusija raketomis apšaudo ukrainiečių miestus, šluoja daugiabučių kvartalus, naudoja nekonvencines bombas, atvirai grasina branduoliniu ginklu, atakavo didžiausią Europoje Zaporižios atominę jėgainę, skamba kaip praeities aidas ir priminimas, kad Rusijoje šiurpūs scenarijai pasikartoja – V.Putinui nusispjaut į civilizuotą pasaulį.
Juk viskas prasidėjo ne šiemet ir ne pernai, o prieš kelis dešimtmečius, V.Putinui ir jo artimiausiai aplinkai paskelbus doktriną apie Rusijos galių stiprinimą, ginkluotės ir kariuomenės modernizavimą. Joje užsiminta ir apie pagrindinius tikslus – karą su Vakarais, su visu civilizuotu pasauliu. Tada dar buvo neaišku, kokio masto katastrofas tai gali įžiebti, o dabar viską matome kaip ant delno.
Kai Ukrainoje žudomi žmonės nereikia būti pranašu, kad įžvelgtum platesnį vaizdą. J.Klata – vienas iš tų režisierių, kurie puikiai suvokia geopolitinę situaciją, viską regi ir jaučia menininko širdimi.
Savitai traktuojamą istorinę medžiagą apie politinio elito vaidus dėl valdžios, garbės troškimą, tironus, kurie vardan karūnos aukoja žmogiškumą, brenda per kraują, jis meistriškai perteikė „Boriso Godunovo“ inscenizacijoje.
T.Juočys: Menas jungia žmones, padeda suprasti save, o kartais, rodos, ir beprasmiu tampantį pasaulį, todėl teatre negalima sustoti. Menas geriausiai atskleidžia karų beprasmybę, kūrėjai apie tai visada kalba drąsiausiai ir įtaigiausiai.
Vasario 24-ąją, vos tik Rusija peržengė Ukrainos sienas, įprasta pasaulio sankloda, žmonių gyvenimas pasikeitė. Nuo šiol ir menininkų kūryba bus kitokia – skausminga, apsvarstanti, kas nutiko, kodėl pasaulį vėl drebina neprognozuojami ginkluoti susirėmimai, kur visa tai gali nuvesti žmoniją.
Vasario pabaigoje šalia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdžių salės atidengta didžiulė restauruoto Pablo Pikaso paveikslo „Gernika“ reprodukcija. Šis kūrinys bene geriausiai perteikia tikrąjį karo siaubą ir žmonių kančias. Taikos inspiracijos eina per meno šerdį.
G.Grajauskas: Menas šiais laikais negali būti apolitiškas, tik naivuoliai tiki, kad kūrėjai gali atsiriboti nuo politikos. Politika yra mūsų gyvenimo išraiška – ir tarpvalstybiniai, ir žmogiškieji santykiai. Abstraktūs pacifizmo šūkiai ir priesakai ginti taiką yra beprasmiai, neretai net veidmainiški.
Vaizdine agitacija kažkada įžūliai dangstėsi Sovietų Sąjunga – labiausiai militarizuota pasaulio valstybė. Kremliaus ideologai visur kabinėjo propagandinius plakatus su balandžiais apie taiką, nusiginklavimą ir tuo pat metu kurstė karo liepsną. Dabar tai daro kiti pamišėliai, užsimoję rekonstruoti subyrėjusią imperiją.
