Pasaulį audrinant protestams prieš karinę Rusijos invaziją į Ukrainą, atrodytų, ne laikas kalbėti apie operas. Vis dėlto menas net juodžiausiais laikais tampa žmonėms paguodos, stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu.
Klaipėdos Žvejų rūmuose vasario 25–27 dienomis įvykusi, su Rusijos invazija į Ukrainą beveik sutapusi čekų klasiko A.Dvorako „Undinės“ premjera tragiškų įvykiu fone suskambo net aktualiau.
Be to, uostamiesčio teatro kolektyvas tragediją išgyveno itin skaudžiai: jo baleto trupėje šoka daugiausia ukrainiečiai, šios tautybės artistų dirba ir orkestre, chore, kituose padaliniuose – visų mintys šiomis dienomis prikaustytos prie Ukrainos įvykių.
Premjeros publiką teatras pasitiko šios šalies vėliavos spalvų instaliacija languose, o antrąją premjerą orkestras pradėjo Ukrainos himnu. Joje apsilankęs kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius kreipėsi į žiūrovus ragindamas padėti okupuojamai šaliai informacinio karo fronte.
Užčiuopė aktualią temą
„Vargas tam, kas žmogų pažino“, – dainuoja A.Dvorako operoje Undinė.
Poetiško ir paslaptingo povandeninio ir vartotojiško žmonių pasaulių supriešinimas – naujojo spektaklio ašis. Daugiasluoksnis klasiko veikalas apie Vandenio dukros norą tapti žemiška moterimi iš meilės Princui ir virsmą amžinai klajoti pasmerkta, žmones vandenų gelmėse pražudančia žaltvyksle paklūsta įvairioms interpretacijoms.
Spektaklį kūręs tvarusis tandemas – režisierius Gytis Padegimas ir scenografė bei kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė – pristatydami darbą pabrėžė ekologijos temą ir savo norą paskatinti publiką susimąstyti apie santykį su gamta, pajusti dėl jos nerimą. Veikale netgi yra eilutės: „Žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis.“
Vis dėlto bene ryškiausiai jie atskleidė tapatybės, prigimties išsižadėjimo dėl iliuzinio tikslo ir atpildo už tai temą, pabrėždami nepritampančios nei tarp saviškių, nei žemiškame pasaulyje Undinės vienatvę ir dramą, dviejų pasaulių kontrastą.
Vaizduotė liejosi laisvai
Nemėgstantis operoje garažų ir buduarų estetikos G.Padegimas kūrinio idėjas perteikė poetiškai, natūraliai įpindamas į pasakojimą pajūrio publikai artimų detalių. Pagrindinė spektaklio dekoracija – amžiną gyvybės ratą simbolizuojanti arka iš lentučių scenos centre – priminė takelius kopose, vaizdo projekcijose šėlo Baltijos jūra.
Anksčiau uostamiestyje G.Padegimo režisuotą Eduardo Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ įspūdingai apipavidalinę vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir „Undinėje“ stebino muzikalumu: vandens stichijos įkvėpta jų vaizdinė partitūra tarsi suaugo su nuostabia operos muzika.
Povandeninio pasaulio idilę natūraliai pagyvino grakštus undinėlių šokis (choreografė Aušra Krasauskaitė). Kai kurios masinės scenos buvo sukurtos su kinematografiniu polėkiu.
Akį iškart rėžė tik Undinės ekstravagantiška išvaizda. Apskritai personažų kostiumai šiame spektaklyje kartais iškalbingesni už muzikines partijas: jų autorės vaizduotė liejosi laisvai perteikiant veikėjų charakterius ir vidines nuotaikas. Įdomiai aprengta ir visa Princo svita, tik jis pats, nepastovus, bevalis lepūnėlis, išvengė ryškesnių štrichų.
Surinko balsingą ansamblį
G.Padegimas neslėpė, kad estetiškam spektakliui buvo svarbūs ne tik aktoriniai solistų sugebėjimai, bet ir išvaizda. Pagrindinius vaidmenis premjerai rengė net trys solistų sudėtys.
Dalis jų buvo dirbę su šiuo režisieriumi anksčiau ir dabar gavo progą ūgtelėti.
Pirmoje premjeroje Undinę dainavo operos scenoje dar nematyta Ona Kolobovaitė. Lyginant su kitais artistais, buvo justi jos patirties stoka, bet laikas leis perspektyviai solistei atsikratyti trūkumų. O Tomas Pavilionis Princą įkūnijo tiesiog nepriekaištingai – artistui nepaprastai tiko ir šis vaidmuo, ir vokalinė partija: jis užvaldė salę įkvėptai atliekamomis užburiančio grožio arijomis.
Ryškiu įvaizdžiu ir galingu sopranu nustebino Princesę įkūnijusi Gabrielė Bukinė. Neseniai gėrėjomės jos trapia Violeta „Traviatoje“, o „Undinėje“ ji efektingai persikūnijo į ugningo temperamento, ekstravagantišką damą. Įspūdingai Vandenį dainavo Kšištofas Bondarenka, įtaigi buvo Dalios Kužmarskytės Ragana.
Spektaklį jaukiai pagyvino judri ir balsinga Virėjuko (Vita Merkytė) ir Girininko (Farshadas Abbasabadi) porelė. Iranietis choristas F.Abbasabadi šia solo partija debiutavo operos scenoje ir lietuviškai ją padainavo net raiškiau už daugelį lietuvių.
Vargu ar pasiteisino garsiausios A.Dvorako operos vertimas į lietuvių kalbą – spektaklyje norėjosi subtitrų, nes suprasti buvo įmanoma vos kelių artistų dainuojamą tekstą.
Pagyrimų nusipelnė „Undinės“ muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis su teatro orkestru, įkvėptai perteikę klasikinio šedevro grožį, teatro choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), dar kartą įrodęs, kad ne tik gerai dainuoja, bet ir šoka.
Jubiliejų atšventė teatre
„Undinės“ kūrėjai džiaugėsi, kad Lietuvoje retai statoma opera grįžo į repertuarą būtent vandenų krašte Klaipėdoje, o darnus ir gabus uostamiesčio teatro kolektyvas leido laisvai skleistis jų vaizduotei.
Ta pati statytojų komanda jau yra sulaukusi Klaipėdoje didelės sėkmės, pastačiusi E.Balsio 100-mečiui skirtą jo operą „Kelionė į Tilžę“. Simboliška, kad kurdamas uostamiesčio muzikiniame teatre G.Padegimas atšventė ir išskirtinę sukaktį – 70-metį.
Šeštadienio spektaklyje režisierių šia proga kultūros ministro vardu pasveikino viceministras V.Gasparavičius.
„Smagu, kad mano gimtadienis dažnai sutampa su premjeros šventimu, kad galiu savo asmenine švente pasidalyti su atlikėjais, statytojais, publika. Per gimtadienius pasitikrinu, ar nesu dar kerpėmis apaugęs, ar mano veikla reikalinga ir vertinama.
Parako dar turiu. Yra paskata gyventi, kurti, nenurimti!“ – džiaugėsi jubiliatas.
