Padainuosite Roberto Schumanno ir Heinricho Heine’s vokalinį ciklą „Poeto meilė“ („Dichterliebe“). Kaip šis kūrinys atsirado jūsų repertuare?
Keletą šio ciklo dalių teko atlikti dar studijų metais: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) koncertmeisterio katedros vedėjos prof. Irenos Uss-Armonienės paprašytas, iliustravau minėtos katedros studentams pianistams. Profesorė paskaitose dirbo ne tik su pianistu, tačiau daug dėmesio skyrė ir mano, dainininko, uždaviniams. Kamerinėje vokalinėje muzikoje labai svarbus muzikantų interpretacijos darnumas, per repeticijas daug diskutuojama apie kūrinio atlikimą, turime suprasti vienas kito idėjas.
Galvojant plačiau, ne tik apie muzikinio teksto išmokimą, ciklo ruošimas – tai nenutrūkstantis, besitęsiantis darbas. „Poeto meilės“ turinys plėtojamas nuo besąlyginės meilės, tyro pirmo bučinio iki pykčio, dramų ir širdgėlos. Muzikos atlikimo išraiška keičiasi metams bėgant, įgaunant patirties – interpretacijos spalvų paletė vis kinta.
Šis šešiolikos dainų ciklas alsuoja rafinuota poezija ir muzika, tai tobulas Lied žanro įprasminimas, dialogas tarp vokalo ir fortepijono, dainininko ir pianisto. Kaip vyksta jūsų kūrybinis dialogas su pianiste Lina Giedraityte?
Esu labai laimingas galėdamas muzikuoti su Lina, su ja dirbame beveik dešimt metų. Dar kai buvau studentas, viename koncerte mano pianistę netikėtai pakeitė Lina, ir tas susitikimas buvo lemtingas.
Kai galvoju apie R. Schumanno vokalinį ciklą „Poeto meilė“, džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė. Šio kūrinio atlikimas reikalauja itin atidaus įsiklausymo į partnerio muzikinę partiją, ir tikiu, kad ši netrumpa patirtis muzikuojant leidžia tiesiog be žodžių suprasti vienas kitą ir perteikti ciklo autorių mintis.
Dainavimo meną studijavote pas prof. Algirdą Janutą ir Virgilijų Noreiką. Kokios meninės ir gyvenimiškos patirtys jums įsiminė?
Pas prof. Virgilijų Noreiką metus studijavau kamerinę muziką, tačiau tai buvo rusų muzikos kursas, dar turėjome ir lietuviško repertuaro. Apie buvimą jo dainavimo klasėje kada nors galėsiu parašyti atsiminimų knygą, nes tokios asmenybės pamiršti neįmanoma. Maestro visuomet būdavo pasitempęs, net perkopęs 80-metį sugebėjo dainuoti ir atrodyti jauniau, žvaliau, nei mes, būdami jo studentais. Tai tikrai nepamirštama patirtis.
O mano specialybės profesorius Algirdas Janutas paskatino domėtis vakarų Europos kompozitorių kamerine muzika. Jo vedamas susipažinau su įvairių laikotarpių vokaline muzika. A. Janutas yra puikus kamerinės muzikos atlikėjas, tobulai įvaldęs vokiečių kalbą, jos fonetiką, todėl su juo ruošėme daug kūrinių, taip pat ir mūsų minimą R. Šumano vokalinį ciklą.
Vokalinio meistriškumo tobulinimas lydi dainininkus visą karjeros kelią. Kas jums padėjo šiame kelyje?
Po magistro studijų Lietuvoje trumpam išvykau į Ispaniją stažuotis pas gruzinų kilmės tenorą Valeriano Gamgebeli, džiaugiuosi galėjęs mokytis iš dainininko, kuris buvo legendinio ispanų tenoro Alfredo Krauso mokinys.
Visi dainininkai nori turėti pedagogą, patarėją, vokalo profesionalą, kuriuo galėtų pasitikėti, kuris nuolat jo klausytųsi, sektų karjerą, nes kiek bebūtum pasiekęs, reikalinga „kontrolė“ iš žmogaus, kuris visuomet galėtų patarti. Dabar džiaugiuosi galėdamas semtis profesinės patirties iš savo gero bičiulio, tenoro Merūno Vitulskio.
Apie pedagogus galiu kalbėti daug, visi jie suteikė man daug vertingų profesinių žinių ir paslapčių. Dabar ir pats esu pedagogas, todėl labai vertinu visus savo mokytojus ir esu jiems labai dėkingas.
Koncertą ves jūsų žmona Eglė Stundžiaitė-Bešėnienė. Visai pritinkantis klausimas apie dainininkų šeimą, juk koncertas vyksta šv. Valentino dieną.
Su žmona Egle esame partneriai ne tik gyvenime, bet ir scenoje, daug koncertuojame, stengiamės vienas kitam padėti. Sausio pabaigoje, kai abu sirgome koronavirusu, nešvaistėme laiko filmų ar serialų žiūrėjimui, o kartu dirbome ties mano vokiečių kalbos fonetika.
Eglė šį kartą bus naujame koncerto vedėjos amplua. Tai bus žavinga patirtis, nes mano atliekamos dainos bus skirtos ir jai, ir visai publikai.
Antroji koncerto dalis vadinasi „Gražiausias meilės dainos“. Kokius autorius įtraukėte į programą, kodėl juos pasirinkote ir kokia muzika jums artimiausia?
Taip, atliksime Algimanto Raudonikio, Benjamino Gorbulskio, kubiečio Ernesto Lecuonos ir italo Ernesto de Curtis’o dainas. Vaikystėje daug laiko leidau su seneliais ir proseneliais, girdėdavau daug lietuviškos muzikos, klausydavomės radijo, per kurį skambėdavo visi lengvosios muzikos šlageriai. Dabar važiuodamas automobiliu ir išgirdęs kokią seną estradinę dainą, galiu sudainuoti visą nuo pradžių iki galo, su visais dainos žodžiais, todėl mano koncertiniame repertuare tikrai daug to, kas man visuomet buvo artima ir miela širdžiai.
Daugelis klasikinės muzikos atlikėjų tarsi prisibijo populiariosios muzikos, tačiau manęs tai visiškai negąsdina. Dainininkas turi itin jautriai jausti savo instrumentą ir sugebėti atlikti įvairių žanrų muziką. Taip vystosi balso paslankumas bei kita atlikimo technika. Ne vienas mūsų atlikėjų į klasikinę muziką atėjo iš estrados, kad ir V. Noreika.
Kaip jau minėjau, vasario 14 d. dainuosiu A. Raudonikio ir B. Gorbulskio dainas. Gal kada reiktų surengti koncertą „Dainos iš vaikystės“?
Neabejoju, klausytojai jums padėkotų. Ačiū už pokalbį!
