Kibernetinis pasaulis, iš kurio Nebūties kūrimo mašina pašalino žmogiškumą, empatiją, draugystę, aistrą, poeziją ir daugelį kitų neva atgyvenusių dalykų, atgis Klaipėdos valstybinio dramos teatro (KVDT) spektaklyje pagal lenkų fantastikos klasiko Stanisławo Lemo knygą „Robotų pasakos“ (režisierius Konradas Dworakowskis).
Kosmose – kibernetikos karalystė
Mokslinės fantastikos korifėjaus S.Lemo (1921–2006) vardas Lietuvoje siejamas su jo garsiausiu kūriniu romanu „Soliaris“, kurį 1972 metais ekranizavo genialus rusų režisierius Andrejus Tarkovskis. Šiame filme pagrindinį astronauto Kriso Kelvino vaidmenį jis patikėjo lietuviui aktoriui Donatui Banioniui.
Nors S.Lemas skeptiškai vertino A.Tarkovskio aštuonis kartus perrašytą „Soliario“ scenarijų, pats veržėsi tai daryti, filmas pripažintas kinematografijos šedevru. Sužibėjo ir D.Banionis, įtaigiai perteikęs materializuotų sapnų, vizijų erdvėje besiblaškančio Kriso būsenas, kai erdvėlaivis priartėjo prie mįslingos Soliario planetos.
Ne mažiau žinoma ir kita S.Lemo fantastikos knyga „Robotų pasakos“, pirmą kartą išleista Lenkijoje 1964 metais. Siužetas plėtojamas beribio kosmoso platybėse, humoristinių istorijų veikėjai – kibernetiniai valdovai, valstiečiai, drakonai, kibervėžiai, dūzgiančios kibervapsvos, net kiberblusos kiberšunų kailyje.
Burtininkais ir fėjomis virtę mokslininkai nslopino robotų gebėjimą jausti, suvokti kultūrą, nes ji lemia klaidas. Robotų populiacija išmoko parinkti žodžius, kad jie neiškraipytų pradinės informacijos. Pašalinus iš jų kalbos ir buities visas dviprasmybes, pasaulis tampa paprastas. Robotai atmintį saugo standžiuosiuose diskuose.
Lenkijos kūrėjų komanda uostamiesčio scenoje atgaivins tolimoje planetoje įsikūrusią robotų karalystę, parodys, kaip tobulinamos operacinės sistemos, šalinamos klaidos, nereikalingi elementai, emocijos.
Spektakliai įprasmino jubiliejų
Nemenką S.Lemo kūrybos palikimo dalį sudaro filosofijos ir futurologijos eseistika. Pasišventęs apmąstymams apie žmonijos vietą visatoje lenkų rašytojas nepailsdamas narpliojo naujų technologijų ir intelekto prigimties, individų ir mašinų santykių, genų inžinerijos, žaidimų teorijos problemas.
Pernai, minint S.Lemo gimimo 100-ąsias metines, „Robotų pasakos“ buvo išverstos į estų ir lietuvių kalbas. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas spektaklis “Soliaris 4”, kurį režisavo šiuolaikinio lenkų teatro įžymybė Grzegorszas Jarzyna (dramaturgas Tomaszas Spiewakas).
Pasaulinio garso mokslinės fantastikos kūrėjui S.Lemui šiemet nusilenkė ir Klaipėdos dramos teatras – spektaklį paaugliams „Robotų pasakos“ čia pastatė kitas daugiausiai vaikų ir jaunimo auditorijai kuriantis Lenkijos režisierius K.Dworakowskis (pjesės dramaturgas Robertas Jaroszas).
Scenoje tarsi kosmoso tuštumoje pakibęs fortepijonas, aktoriams virš galvų skrieja meteoritų nuolaužos. Scenografės ir šviesų dailininkės Marinos Wojciechowskos sukurtame monochrominiame peizaže nušvinta robotų pasaulis, kupinas įvairiausių idėjų, persmelktas didžiausio jų priešo organinio Blyškiaus grėsmės.
Prieš daugiau kaip pusšimtį metų pasirodžiusi knyga „Robotų pasakos“, kaip ir kiti jo kūriniai, išpranašavo naujų technologijų bumą. K.Dworakowskis savo spektaklyje bando apibendrinti žmonijos kelią, nueitą nuo tada, kai S.Lemas tas pasakas dar buvo rašė, iki šių laikų.
Režisieriui, regis, svarbiau ne S.Lemo siužetų linijos, o metaforų žaismas – spektaklyje akcentuojamos ne naujosios technologijos, o žmogaus universalumas, įvairios dvasinės būsenos. Iš standžiųjų robotų diskų ištrauktos senosios istorijos sekamos jų vaikams – naujosios kartos modeliams.
Be kita ko, tai dar ir grėsmingas įspėjimas – juk robotai nuolat ieško Blyškiaus, vadinamo Žmogumi, tarsi virusas galinčio užkrėsti visą jų kibernetinę sistemą. S.Lemo kūrybos gerbėjams ir neskaičiusiems „Robotų pasakų“ svarbu suvokti, jog tai, kas vyksta scenoje, nėra tiesioginis jo knygos atpasakojimas.
Robotų pasaulis – metafora
R.Dworakowskis žavisi S.Lemo gebėjimais kurti pasaulį balansuojant tarp fantastikos, realizmo ir grotesko: „Jo tekstai padeda įsivaizduoti talpią pasaulio metaforą, išraiškingai perteikiamos tikrovės modeliai – atskaitos taškai. Akimirkos, kai literatūroje randu laiką pralenkiančias sąvokas, idėjas, ateitį numatančius įvykius, man yra itin svarbios. Tuo pasižymi net iš pirmo žvilgsnio paprastos „Robotų pasakos – skirtingų istorijų rinkinys“.
S.Lemas – ne tik futuristas, filosofas, bet ir poetas. Net jeigu vaizduojamas robotų pasaulis įgija žmogiškųjų savybių, robotiškumas spektaklyje, anot K.Dworakowskio, tėra apdangalas: “Norėjome kalbėti pasitelkę ne technologijas, o kūno plastiką, poetiką. Nepažeidžiant istorijų daugialypiškumo siužeto ir kalbos lygmenyje atsirado kitos. Pasakų kodai atveria kelią interpretacijoms, itin patogūs kurti daugiaprasmį vizualųjį teatrą“.
Pastebėjęs, jog S.Lemas rečiau pristatomas kaip filosofas, K.Dworakowskis tvirtino, jog pastaroji aplinkybė jam reikšminga: „Kalbant apie jį kaip apie futuristikos filosofijos atstovą nereikėtų pamiršti, kad jis dar buvo ir nuostabus poetas, sukūręs savo vizijų pasaulį. Todėl ir pasirinkau tokią „Robotų pasakų“ sceninę kalbą, kuri metaforiškai atskleistų S.Lemo tekstų poetikos grožį“, – pristatydamas spektaklį kalbėjo režisierius.
Kūrėjai žiūrovams leidžia patiems ieškoti prasmių, pojūčių, stipriausiai rezonuojančių vaizduotėje. Jų dėmesys tik nukreipiamas į sąmonę veikiančias metaforas. Pasakų ašis sukasi aplink apie žmogų – ar jis, kaip mąstanti biologinė būtybė, pasinaudojęs savo galiomis, gerins pasaulį, apsaugos jį nuo visokiausių grėsmių, kataklizmų.
Kartų dialogai ir sankirtos
K.Dworakowskis teigia nesinaudojąs teatru kaip priemonių arsenalu, nors žino, kas žiūrovus labiau jaudina: „Tikrovė patikrina efektų poveikį. Tikiu savuoju teatru, su jaunimu stengiuosi bendrauti kaip su kompetentingais kultūros vartotojais be jokių estetinių nusilenkimų, supaprastintos leksikos. Prisiimu riziką ir atsakomybę su visais kalbėti vaizdais, metaforomis, nors mano pasaulis jauniesiems žiūrovams kartais galbūt atrodo keistas“.
Prisipažinęs, jog dėl specifinių „režisūros proto sutrikimų“ publikos neskirsto pagal amžių, kaipėdietišką „Robotų pasakų“ versiją K.Dworakowskis vadina nutolinta nuo S.Lemo kūrybos suvokimo pažodžiui, sklidiną meilės, mirties pojūčių, žmogaus tapatybės paieškų – apie esmines vertybes jis gali kalbėtis su įvairiausia auditorija.
Režisieriui atrodo, kad dabar jaunimui į rankas įteikiamos tokios priemonės, kurių suaugusieji ir patys nesupranta, arba naudoja jas ciniškai: „Mainais už tai siūlomas visas pasaulis, už kurį reikia kovoti, jauni žmonės nenuteikiami tobulėti. Skatiname tikėti žmogiškumu, bet patys jį menkiname ir diskredituojame“.
Žmogiškųjų pradų paieška
Jaunimo kova už ateitį, tapatybę, įvairovę, žmogaus teises R.Dworakowskiui žadina prieštaringų minčių: „Jeigu iš tiesų esame tokie protingi, būkime aktyvesni, pasitikėkime jaunais žmonėmis, nes jie žino daugiau, tiki tuo, kuo mes jau galbūt nusivylėme. Kartų dialogas suaugusiems padeda geriau suvokti, kaip pasaulį įsivaizduoja tie, kuriems jis perduodamas, pažvelgti save kitos kartos akimis. Blogai, kai nutylimos ar nuvertinamos nepatogios temos“.
Spektaklio kompozitoriui Piotrui Klimekui kaip ir kitiems lenkams S.Lemas pažįstamas nuo pat vaikystės: „Robotų pasakas“ mes skaitome pradinėse klasėse, kitus tekstus vėliau atrandame patysi. Jo futurizmas žavi, stulbina, bet kai prieini prie filosofinių klodų, mokslinės fantastikos autoritetas ir vėliavnešio aureolė kartais netgi trukdo suvokti visas gilumines šio rašytojo kūrybos prasmes“.
Fantastikos prisodrintas scenovaizdis P.Klimeko nenubloškė į kosmosą, o priešingai – labiau artino prie žemės: „S.Lemas nuspėjo interneto, audio knygų, visuotinio sekimo pavojų, pasaulines pandemijas, karus, tačiau man labiau šįkart rūpėjo ne jo futurizmas, bet žmogiškųjų pradų, sielos diagnozių apraiškos. Egzistencinėje kryžkelėje atradau tai, kas mane S.Lemo kūryboje visada žavėjo ir traukė“.
Spektaklyje aktoriai įkūnija įvairių modelių robotus. Polifazį vaidinančio Donato Švirėno personažas daugiaveidis, bet žmogiškų judesų ir plastikos. Kitame poliuje – Jono Baranausko senosios kartos robotas. Jo personažas – konservatyvių tėvų norų apsaugoti vaikus nuo klaidų, apkrauti juos įvairiais draudimais atspindys.
Vestibiulyje – iliustracijų paroda
Aktorės Samantos Pinaitytės kuriamas plazminės Elektrinos vaidmuo dvelkia mirtimi. Ne tik jos, bet ir kitų robotų kalba neverbalinė – atlikėjų judesių plastika padeda suprasti režisieriaus sumanymus, S.Lemo įžvalgas, apčiuopti ribas tarp to, kas yra žmogiška, dvasinga, ir to, kas mechanizuota bei pavaldu sistemai.
„Robotų pasakose“ vaidina KVDT aktoriai Mikalojus Urbonas, Toma Gailiūtė, Kamilė Andriuškaitė, Karolis Maiskis, Jonas Viršilas. Spektaklio kostiumų dailininkė Polina Nimrea. Pastatymo tekstą iš lenkų kalbos vertė Viktoras Tamošiūnas.
KVDT antrojo aukšto fojė dar pristatoma ir spalvinga erdvinių figūrų ekspozicija „Robotų pasakos“ – Estijoje ir Lietuvoje išleistos S.Lemo knygos iliustracijos (kuratorė Magdalena Kłos-Podsiadło.). Aštuonių autorių paroda, sukurta iš geometrinėse figūrose paslėptų fragmentų, jau rodyta Estijoje, demonstruota Vilniuje.
Klaipėdos dramos teatras. „Robotų pasakos“ pagal S. Lemo kūrybą (režisierius K.Dworakowskis). Partneris ir rėmėjas – Lenkijos Adomo Mickevičiaus institutas Vilniuje. Premjeriniai spektakliai – 2022 m. vasario 12–13 dienomis.
