Naujas, prašmatnus operos teatras Omano sostinėje buvo atidarytas 2011 m. rudenį, kai žiūrovai scenoje išvydo F. Zeffirelli režisuotą Giacomo Puccini operą „Turandot“. Jau tuomet režisierius prasitarė teatro vadovams apie savo ketinamą statyti „Rigoletą“.
Buvo nutarta, jog tokia premjera tiktų Omano sultonato 50-osioms metinėms pažymėti. Tačiau, šios sukakties renginius 2020 m. atšaukus dėl pasaulį užgriuvusios pandemijos, vėluojantis „Rigoleto“ pastatymas dedikuotas Maskato Karališkojo operos teatro pirmajam veiklos dešimtmečiui.
Garbaus amžiaus F. Zeffirelli, palikęs dekoracijų eskizus bei režisūrines pastabas, premjeros nebesulaukė, tačiau pasirinko savo idėjos įgyvendintojus: režisierių Stefano Trespidi, kostiumų dailininką Maurizio Millenotti, šviesų dailininką Paolo Mazzoną, dekoracijų dailininką Carlo Centolavigną.
Operos atlikėjai solistai į Omaną suvažiavo iš įvairių pasaulio šalių, daugiausiai – iš F. Zeffirelli tėvynės Italijos. Pastatyme dalyvavo „Arena di Verona“ teatro choras ir simfoninis orkestras, kuriam dirigavo britas Janas Latham-Koenigas. „Rigoleto“ scenografija bei kostiumai pagal F. Zeffirelli paliktus eskizus su atidžia režisieriaus autorinių teisių paveldėtojų priežiūra taipogi buvo gaminami Italijoje.
Vilniuje matysime rugsėjį
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras yra šio pastatymo partneris, todėl mūsų teatro atstovai su nekantrumu laukė pirmųjų „Rigoleto“ spektaklių Maskate. Vilniuje paskutiniojo F. Zeffirelli pastatymo premjerą žadama išleisti šių metų rugsėjį.
„Jau kurį laiką galvojome apie „Rigoletą“ ir žvalgėmės šios operos pastatymo, kurio partneriu galėtume tapti. LNOBT operos meno vadovą Sesto Quatrini ypatingai sudomino F. Zeffirelli fondo projektas.
Pradėjome bendrauti su jo atstovais ir galiausiai tapome oficialiais šio įspūdingo pastatymo partneriais“, – pasakojo LNOBT Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė.
Pasak jos, į Omane surengtą premjerą buvo surinkti aukščiausio lygio operos dainininkai. Pagrindinę Rigoleto partiją dainavo italų baritonas Ambrogio Maestri bei rusų baritonas Vladislavas Sulimskis. Vienas iš Sparafučilės partijos atlikėjų buvo ne kartą LNOBT scenoje matytas italų bosas Riccardo Zanellato.
Solistų atranka į „Rigoleto“ spektaklius Vilniuje dar nesurengta, tačiau LNOBT Meninės veiklos departamento vadovė neslėpė, jog bus bandoma į Lietuvą pakviesti ir keletą Maskate pasirodžiusių dainininkų.
Klasika be elektronikos
„Rigoleto“ scenografija bei rekvizitas Omane jau dėliojami į konteinerius ir rengiami tolimai kelionei į Lietuvą. „Jau aišku, kad tam prireiks ne mažiau šešių jūrinių konteinerių. Atsivešime viską – tiek dekoracijas, tiek rekvizitą, tiek kostiumus.
Tiesa, pastaruosius dar teks pritaikyti mūsų atlikėjams, o dekoracijas – adaptuoti mūsų teatro scenai“, – sakė LNOBT pastatymų, renginių ir gastrolių organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas.
Tad kokį „Rigoletą“ rudenį išvysime reprezentacinėje Vilniaus scenoje?
„Klasikinė F. Zeffirelli pastatymų stilistika puikiai žinoma šio režisieriaus gerbėjams. „Rigoletas“ – tuos pačius, lengvai atpažįstamus estetinius principus deklaruojantis kūrinys.
Scenografijos sprendimai būdingi klasikinei italų operos mokyklai – su savo amatą išmanančių meistrų kruopščiai gamintomis dekoracijomis ir pagal istorinę tradiciją siūtais įspūdingos kokybės kostiumais.
Žodžiu, pastatymas alsuoja senovine prabanga. Šiandien panašią stilistiką dažnai apibūdiname trumpu anglišku žodeliu posh“, – tvirtino iš tolimos kelionės sugrįžęs LNOBT režisūros tarnybos vadovas Gediminas Šeduikis.
Prieš kelis dešimtmečius projektuodamas tuomet žiūrovų nepasiekusį „Rigoletą“, F. Zeffirelli nesirėmė jokiais technikos stebuklais.
„Tai įrodymas, kad šiais post-post-postmoderniais laikais gali sėkmingai gyvuoti ir toks, istorinės atminties teatras: be madingų vaizdo projekcijų, apskritai be jokių elektroninių scenos efektų. Netgi laivo, kurį matėme spektaklyje, burės „audros“ metu plazdėjo žmogaus tampomos už paprasčiausių virvių, kaip kabuki teatre“, – liudijo lietuvių režisierius.
Čadros ir medicininės kaukės
Pagal Omane galiojusias pandemijos valdymo taisykles F. Zeffirelli „Rigoleto“ pasaulinę premjerą tūkstantinėje teatro salėje galėjo stebėti perpus mažiau žiūrovų. Tad, nors visi bilietai buvo parduoti, salė atrodė apytuštė. Iš skirtingo aprangos stiliaus buvo nesunku suprasti, jog absoliučią publikos daugumą sudarė užsieniečiai, o ne tradiciniais baltais rūbais vilkintys arabai.
„Į Muskato Karališkąjį operos teatrą moterys susirenka pasipuošusios labiau, nei įprasta Europoje. Vienų veidus dengė čadros, kitų – mums įprastos medicininės kaukės“, – pasakoja J. Skiotytė-Norvaišienė.
Karališkasis operos teatras įsikūręs Maskato naujamiestyje netoli Omano įlankos pakrantės.
„Teatras patogus lankytojams, gerai apgalvoti jų judėjimo srautai. Baltumu šviečiančių rūmų viduje galite pasijusti kaip muziejuje, kuriame akį traukia įspūdingi medžio raižiniai ir kitos interjero detalės. Juntama, kad teatro statybas prižiūrėjęs sultonas negailėjo nei finansinių, nei žmogiškųjų resursų, tačiau kartu nesiekė pribloškiančios prabangos įspūdžio“, – tvirtino G. Šeduikis.
