„Džiaugiuosi, kad tą tragediją, kuri mane ištiks sausį, sutiksiu ne Rusijoje ir ne Lietuvoje, o Venecijoje, kur šiuo metu statau Henriko Johano Ibseno pjesę „Šmėklos“, – apie artėjančią sukaktį nelinksmai ištarė R.Tuminas.
– Rimai, į Vilnių per šventes grįžote ant teatrinės sėkmės sparnų. Jūsų vadovaujamame J.Vachtangovo teatre Maskvoje pastatytas spektaklis „Karas ir taika“ kritikų jau įvardytas kaip reikšmingiausias pastarojo dešimtmečio Rusijos, o gal ir Europos, teatro įvykis. Tai lyg jūsų jubiliejų įprasminantis rezultatas.
Kaip sekėsi kurti šią teatrinę epopėją?
– Gyvenant tarp ligoninės ir teatro. Skausmai buvo velniški. Nenuspėjami. Kai durs lyg su virbalu į nervą, net pašoki. Temperatūra, svaigulys. Taip „linksmai“ gyvenime dar nesu repetavęs. Skausmas, sakyčiau, dar niekad nebuvo toks malonus.
Nenusakomas. Jis tiesiog laukė manęs. Lyg pripratau prie jo – kaip prie artimojo.
Per premjerą teatre nebuvau. Visa Maskvos grietinėlė suėjo, Tumino nėra. „Kur jis?“ – šnibždesys. „Greitoji išvežė...“ Aš tik pagalvojau, kad nepamanytų, jog padauginau. Visą spektaklio reikšmę, didybę sumenkintų. Kadangi seniai negeriu, tikėjausi, gal vis dėlto taip nepagalvos.
O aš buvau tiesiog išgrūstas į ligoninę. Ir pajutau, kad manęs, to mano skausmo taip laukė – vos ne su duona ir druska. Pasijutau lyg koks našlaitis, atvykęs į namus iš kelionės. Apsuptas meilės, pažadų ir vilties.
Režisierius, nelinksmai šyptelėjęs, nutilo. Čirkštelėjo degtukas, išsirangė cigaretės dūmas. „Taip, daktarai neleidžia. Tačiau išsiderėjau, kad nors dvi per dieną“, – mostelėjo ranka, pastebėjęs mano klausiantį žvilgsnį.
– Viltis – visada motina. Švęsite 70-metį, o teatre esate jau 45 metus. Grįžote dabar trumpam į Lietuvą, kaip sakote, „sudeginęs Maskvą“.
Ar nepamąstote, kad teatre sudeginote ir pats save? Ir jūsų liga – gal kūno kerštas už tai, kad negailėdamas eikvojote save. Negi pasakysite – buvo verta?
– Aš nesureikšminčiau, kad degiau, kūriau, per galvą verčiausi. Kad taip mylėjau teatrą, be jo negalėjau... Aš galėjau be jo. Kiekvienas žmogus sukurtas gyvenime ką nors daryti. Kiekvienas degina save. Teatras manęs nedegino. Aš pats save deginau.
Ir kai pagalvoju apie šį nelemtą jubiliejų... Negali būti, kodėl taip greitai viskas vyksta? Juk tiek mažai su manimi kažko buvo. Gimiau, mokiausi, tėvų meilėje augau ir išmokau kitus mylėti. Meilė meilę moko, palaiko. Mokiausi, dirbau.
Nemaniau, kad mano darbas Lietuvos teatruose, Rusijoje ar kitur yra didžiuliai įvykiai. Tas pats teatras, tik kita vieta, ne kokie ten lūžiai. Aišku, patyriau didžiulį savo kartos išgyvenimą, istorinį virsmą. Esu palaimintas.
Tik tiek. O trūksta labai daug. Atsisakinėjau eiti net į laidas apie gyvenimą, nes lyg ir neturiu ką pasakyti. Nebuvau teistas, neklaidžiojau, nebuvau pasiklydęs, keliu eidavau – ir žvyruotu, ir asfaltuotu. Tiek mažai man įvyko...
– Ar tikitės, kad dar įvyks? Kad dar trenks žaibas, nutvieskiantis nueito gyvenimo prasmę, o gal sudeginantis šiukšles palei tą kelią.
– Taip. Kas mane dar stebina ir su kuo bandau susitaikyti – manęs dar laukia didžiausias įvykis gyvenime. Mirtis.
Aš dalyvausiu pačiame didžiausiame įvykyje, progrese, jo viršūnėje. Aš pasitraukiu, ateina kitas. Mano mirtis – kažkieno kito pradžia. Suteiksiu pradžią.
Mirtis yra didingas įvykis, kurio net nespėsi suvokti, kad esi jo viršūnėje. Gal tada norėsi ištarti savo išmintį, teisybės žodį, bet ji tau to neleis, viskas lūpose sustings.
– Jūs jau nuo jaunystės dažnai kalbate apie tai: „Tik mirtis man yra grožis. Pilnatvė.“
– Taip, mirties nuojauta manęs niekada nepaliko. Persekioja. Kad viskas taip baigsis. Negaliu atsipurtyti kaip įstrigusios dainos melodijos. Ją reikia pragyventi.
Ir suvokti, kad tai didingas žmogaus įvykis. Mirtis visada šalia tavęs. Aš su ja ginčijuosi, ją atitolinu. Bet niekada su ja nekovojau. Tik stengiausi nepasiduoti jai. O kovoti – vadinasi, pralaimėti. Kovoti su ja beprasmiška.
– Jau penkerius metus jus kamuoja onkologinė liga. Neslepiate, kad ji, lyg kokia gera draugė, vis įsikibusi jums į parankę. O dabar dar sugalvojo įsirangyti ir giliau į kūną. Kaip purtotės jos?
– Pastaruoju metu gydytojai Vokietijoje, Freiburgo ligoninėje, bando visai naują gydymo būdą. Gydymas visiškoje tamsoje. Palyginti su juo karantinas, izoliacija – vieni niekai.
Čia buvo karantinas visiškoje tamsoje. Gydytojai ateina į palatą su mėlyna lempute, pritvirtinta prie kepurės. Mėlynas taškelis ten, kur tualetas, ir ten, kur stalas. Toks naujas gydymo būdas.
Vokietijoje darė tai, ko dar negali daryti Lietuvoje ar Rusijoje. Vokiečių chirurgai neatidarinėjo krūtinės ląstos. Labai negeroje vietoje įsitaisė liga, sunku chirurgams prie jos prieiti. Prie plaučių, bronchų, trachėjos.
O Freiburge, Vokietijos pietuose, šalia manęs buvo gera kompanija. Netoli, Baden Badene, Antonas Čechovas gydėsi ir mirė. Ten klajojo ir Johanno Wolfango von Goethe’s Faustas.
Aš ten važiuodavau, sakykim, ne gydytis, o lankyti. Šalia Prancūzija, Šveicarija, pasakiška gamta, miesteliai. Bazelis, kur daugybė kultūros renginių. Pasigydau, sėdu į mašiną, apvažiuoju, aplankau ir vėl į ligoninę. Gydymas buvo lyg priežastis aplankyti. Tą ligą tiesiog ignoravau.
Pastaruoju metu aš turiu tęsti procedūras, kurias galima atlikti ir Lietuvoje, ir Rusijoje.
Buvau pririštas prie J.Vachtangovo teatro 100-mečio ir prie premjeros, o lankytis ligoninėse reikėjo gana dažnai. Tai į ligoninę, tai į repeticiją.
Ir Lietuvoje dabar apsilankiau pas gydytojus. Jie šaunūs – talentingi, išmintingi, įdomūs.
Dabar dirbsiu Italijoje, Venecijoje, kur statau H.J.Ibseno pjesę „Šmėklos“. Džiaugiuosi tuo pasiūlymu, nes ten pasislėpsiu nuo tos tragedijos sausį. Vienintelė paguoda, kad Federico Fellini taip pat gimė sausio 20 dieną.
Bet dirbdamas Italijoje gydymą turėsiu tęsti. Vaistų nenusiveši ir nepaprašysi. Jie turi atlikti savo tyrimus.
Todėl vienai dienai teks grįžti iš Venecijos į Lietuvą, atlikti procedūras ir vėl atgal. Esą negalima praleisti dvejų metų procedūros ciklo.
Šyptelėjau tai išgirdęs, kad dar dvejus metus privalau gyventi.
– Ilgos dienos ir naktys visiškoje tamsoje. Turbūt šimtai dūzgiančių minčių. Gal ir apie tą dvejų metų pažadą?
Labai seniai lyg pranašas esate sakęs: „Aktorius – tik pusė teatro. Kita pusė – tai nuolatinė kova su mirtimi.“ Ar ta kova yra lūžio taškas ir jūsų kūryboje?
– Tai, ką aš suvokiau, kas man įvyko, to proceso rezultatas yra spektaklis „Karas ir taika“. Tą žinią norėčiau skleisti ir toliau.
Man dar reikia keleto metų, kad visiškai suvokčiau, kas tai yra, įvardyti ir kaip kokiam misionieriui greičiau tą supratimą skleisti.
Tik tai suvokus, atradus, kas reikšminga gal tik man, tai, ko siekiau, ko ėjau, ko bijojau...
Kad nugalėjau tuos demonus, grįžus į gyvenimą po reanimacijos, pagyvenus visiškoje tamsoje.
– Po „Karo ir taikos“ premjeros jūs skaudžiai išsakėte savo požiūrį į teatrą: „Aš dvejus metus kentėjau, tylėjau, buvo skaudu. Negi žiūrovai patikės, kad teatras toks – kuo daugiau purvo, įžūlumo, triukšmo?.. Galvojau – aš išeisiu, negi taip liks?
Juk yra teatras! Norėjosi pasakyti – yra švara, yra skausmas, yra vertybės. Nereikia akmenų, ekranų, instaliacijų.“
Ar dar tikite teatru, kurį kūrėte 45 metus? Ir kokį teatrą norėtumėte po savęs palikti, kokį dar kurti?
– Galų gale įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Aš nuosekliai ėjau tuo keliu, nekreipdamas dėmesio į tas sėkmes, kurios lydėjo Maskvoje.
Tai buvo tik ilgos kelionės, prasidėjusios Lietuvoje, pabaiga. Kai jau gali priartėti prie teatro mįslės vartų. Jų dar neatverti, o gal ir nereikia atverti. Bet prie tų vartų, tos vadinamosios juodosios dėžutės paslapties, prieiti.
Dabar aš prie tų vartų lyg ir priėjęs. Ir jau yra motyvacija grįžti į Lietuvą, norisi tuo dalytis, skleisti, būti misionieriumi.
– Ką jūs suvokėte priėjęs prie tų teatro vartų paslapties?
– Mane visada domino Leonardo da Vinci. Menininkas, mokslininkas ir mąstytojas. Jo analizuotas žmogus, anatomijos, sandaros tyrinėjimai.
Suvokiau, kad teatro misija – taip pat tyrinėti žmogų. Nedrąsiai ir anksčiau sakydavau – teatras lyg laboratorija, kurios centre – žmogus. Bet vis bijodavau nutolti nuo to akademiškumo, kuris mane persekiojo.
Baimė to atsisakyti, nes tada galbūt aš nieko nepadarysiu. Niekada juk nebuvau avangardistas.
Bet tas suvokimas man dabar atsivėrė. Supratau, kad galiu pasistatyti žmogų ir jį tyrinėti. Kaip L.da Vinci. Ir tokį patyriau malonumą! Man nieko nebereikia. Atsisakiau tų teatre naudojamų vaizdo priemonių, instrumentų, kuriuos aš moku valdyti.
Tiesiog priverčiau save jų atsisakyti. Jie man pasirodė nebe tie. Pats pasidirbinau naujus. Ir supratau, kaip su jais lengva ir smagu dirbti. Niekada nerepetavau taip lengvai, kaip su spektakliu „Karas ir taika“.
– Kokie tai instrumentai, kuriuos pats susikūrėte?
– Tai, kas reikalinga pažįstant žmogų. Jo reakcija, istorija, psichikos sandara. Per jį žvelgi į istoriją, susijusią su kultūra, santvarka, politika, gamta. Tiktai per jį.
Ne į žmogų įnešdamas teatrą, o iš žmogaus. Ne į aktorių sukišti žinias, išmintį ir po to jį valdyti. Aktorius, net talentingiausias, negali visko apdoroti. Reikia vienos natos, kad jis galėtų skambėti, o ne dusinti jį. Instrumentai yra tie, kurie susiję su žmogaus gyvenimu. Teatrines priemones, efektus, ekranus aš visada ignoravau.
Visko atsisakęs aš vėl atradau žmogų, kurį matė ir L.da Vinci.
Ir taip atsirado tas spektaklis „Karas ir taika“. Jutau, kad einu sau neįprastu keliu. Rizikuoti nebijojau.
Tuo metu mane kamavo, kaip jau sakiau, siaubingi skausmai ir balsas buvo beveik dingęs, kalbėjau per mikrofoną. Netekau galimybės rėkti, o dėl skausmų – bėgti į sceną ir rodyti aktoriams.
Ir pasijutau kaip išminčius žongliruodamas istorija, vartydamas XVIII, XIX amžių tarpsnius.
Viskas čia susipynę. Ir Lietuva, ir Lietuvos pulkai, ir Napoleonas. Per tą žmogų, jį pastatydamas į karo situaciją, suvoki skausmus, neteisybes, panieką, kurią jam reikia išgyventi.
Aš atradau žmogų kaip didingą ir nebegaliu jo atsisakyti. Tik galiu surasti tai, kas rodytų jį didesnį, aukštesnį, išmintingesnį.
– Yra įprasta sakyti, kad svarbiausias instrumentas teatre – aktorius, kurį veda režisieriaus sumanymas ir net diktatas. Jūs aktoriaus misiją dabar suvokėte kitaip?
– Atsirado 5–6 valandų spektaklis, kurį per repeticijas pats žiūrėdavau su įdomumu.
Ne į tai, ką aš padariau, o į tai, ką daro aktoriai. Akivaizdžiai gal pirmą kartą stebėjau, kaip aktorius žmogus tampa kūrėju, ir kuria čia pat, be jokių pagalbos priemonių, režisūrinių prisitaikymų.
Statiškumas buvo mano arkliukas, mano Dievas. Bet dabar viskas judėjo – ir istorija, ir likimai. Visa tai man sunku nusakyti.
Bet pasiekiau tai, ką dabar kritikai recenzijose vadina nauju teatriniu veiksmu, kurį, anot jų, reikėtų analizuoti.
Padariau lyg ir nusikaltimą teatre, su kuriuo nebežinoma ką daryti. Bet jis įvyko, su griūtimi ir gal pasididžiavimu.
Ir nesvarbu, kad tai įvyko tame spektaklyje, Maskvoje. Svarbu tai, kad aš jau žinau, ką toliau daryti. Tai, ką aš suvokiau. Kad atradau kelią, kurį pavadinčiau žmogaus keliu. Gal ir per vėlai, bet toks dabar mano kelias. Be blaškymosi.
– Gal tas kelias dabar jus parves ir į Vilnių? Į jūsų sukurtą Mažąjį teatrą, kurį savo spektakliais buvote pavertęs Didžiuoju. Vis kalbėdavote apie grįžimą į Lietuvą, bet taip ir negrįždavote.
– Negrįždavau, nes nematydavau priežasties, lyg ir nebuvo motyvacijos. Pastatyti spektaklį?
Gal ir neblogą, ilgaamžį, įdomų, apie žmogaus likimą... Taip, bet vis atrodydavo – ne tai.
Ir tik dabar suformulavau tikrąją grįžimo į Vilnių, į Mažąjį teatrą, priežastį. Dirbti ir su kitais teatrais, jei jie sutiks.
Skleisti, dalytis tuo, ką dabar suvokiau. Anksčiau neturėjau ką teatrui pasiūlyti.
– „Mano spektakliuose visada atsisveikinama su istorija. Kaip sula iš medžio teka, taip gyvenimas teka iš mūsų. Todėl atsisveikinti reikia oriai, išmintingai“, – esate sakęs, kai buvote tik 40-metis.
Ką norėtumėte sukurti per jums dar skirtą kūrybos laiką?
– Statyti spektaklį nuo A iki Ž jau pabodo. Ne veltui mano amžiaus režisieriai pradeda statyti operas. Ten muzika...
Stačiau jau operų Didžiajame teatre. Pirmą kartą pajutau, kad esu „antrasis“. Nes dirigentas – „pirmasis“. Kaip man malonu būti „antruoju“, su tokiu malonumu paklusau dirigentui!
Ir pagalvojau – kodėl žmonės gyvenime taip sunkiai paklūsta? Priešinasi?
Pavydas, kova, konfliktai. Žmonės, kaip malonu patarnauti! Ir jei nuoširdžiai tai darysi, užsitarnausi gražų tarno vardą.
Spektaklis nuo A iki Ž labai iškamuoja, kol tu gali papasakoti žiūrovui istoriją.
Su amžiumi tai tampa ne tik fiziškai sunku. Bet pajunti, kad lyg ir viskas aišku, o tu vis trini tą istoriją, tą siužetą, trini, trini, dar ir dar. Atrodo, reikėtų skubėti, o skubėti negali, ką nors sugriausi. Tai atsirandanti kankynė, beprasmybė.
– Išeitis?
– Išeitis – geriau užsiimti eskizais. Valandos trukmės, prisiliesti su jais prie autoriaus. Ir dažniausiai eskizai būna įdomesni nei pats spektaklis.
Užtat pasaulinio lygio režisieriai ir užsiima eskizais, apmąstymais apie teatrą, meną. O gal dėsto, įsteigia mokyklą.
– O grįžimas į Lietuvą jūsų nebaugina? Juk esate sakęs – „esu čia lyg ir priešas“.
– Negali būti priešas. Mes įkaitai – ir Rytų, ir Vakarų. Ir tie, ir anie žvangina ginklais. Ir tos beprotybės akivaizdoje svarstai apie žmogų – kaip jį apginti. Gal išaukštindami žmogų mes nepasiųsime jo į tą karą? Gal išmoksime save mylėti ir gerbti?
Ta beprasmybė mane atvedė iki žmogaus. O ne priešų ieškojimas. Statydami spektaklius anksčiau juk visi mes buvome disidentai. Mūsų karta vis kovojo. O vėliau, kai priešų lyg ir nebeliko, pradėjome priešų ieškoti tarpusavyje.
Kad kažkuo maitintumės. Grįžome prie lietuviško charakterio, kaimynui kaimyną smaugti.
Kas griauna mūsų harmoniją? Tie ar anie? Ir tie, ir anie. Tiesiog reikia visa tai pasiųsti kuo toliau nuo savęs. Nes visada juk atsiras, reikia nereikia, kad tau ką nors primes, tave apkaltins, įžvelgs, ko nėra ir nebuvo.
Traktuos taip, kaip jiems reikalinga. Nereikia, matyt, kreipti dėmesio, nes jie vis vien manys taip, kaip jiems norisi.
Atsiriboję nuo to suraskime žmogų, girdėkime jį, nors tai būtų ir Sizifo darbas. Aš tai ir stengiuosi daryti.
– Jūsų gyvenimas jau 15 metų lyg tarp Scilės ir Charibdės. Iš Maskvos į Vilnių grįžtate apdovanotas, palydimas kūrybos pergalių, bet tempdamasis Rusijos šleifą. Iš Lietuvos į Maskvą – su prilipdyta Lietuvos priešo etikete.
Ar jums nesunku dirbti, kurti, mąstyti ir išsaugoti meilę teatrui, žmogui, net fizines jėgas, kai tokia situacija?
– Nežinau... Aš keliauju ne iš valstybės į valstybę, o iš teatro į teatrą. Teatre karo negali būti. Maskvoje gyvenu visai šalia J.Vachtangovo teatro. Jei reikia nuvykti į kokią kolegų premjerą ar jubiliejų, tokia kankynė. Ta agresyvi Maskva, kai į ją įeini... Nėra noro į ją išeiti, gal tik į kokią parodą, jubiliejų.
Bet tų jubiliejų vis mažiau. Laidotuvių daugiau. Nespėju susitikti su bičiuliais, aktoriais, režisieriais, pasikalbėti apie teatro raidą, skaudulius, apie studentus... Ir jie jau išėję. Olegas Tabakovas, kuris taip pat sirgdamas mane mokė: „Rimai, daktarai sakė, kad reikia valgyti daug mangų.“
Pradėjau juos valgyti, bet Olegui taip ir nesuspėjau pasakyti – žinai, mangai man neskanūs, per daug saldūs. O jis pasimirė valgydamas mangą.
Visada gyvenime mes suvėluojame.
– Dar 1988 metais jūsų sukurtas spektaklis „Čia nebus mirties“ (tekstas Valdo Kukulo) paskelbė Mažojo teatro atsiradimą. Bet mirtis buvo. Išėjo ne vienas talentingiausias teatro aktorius. Prieš metus – ir nuolatinis jūsų bendražygis kompozitorius Faustas Latėnas.
Mirtys aplaužė jus. Ar jau pajėgėte atsigauti nuo tų skaudžių netekčių?
– Sunku apie tai kalbėti. Pasipiktinau. Kas leido? Išėjo neatsisveikinę, neperspėję, todėl ir negaliu jiems atleisti. Faustas man gyvas ir liko. Aš jo nepalaidojau. Jis iškeliavo į Amžinąją kelionę ir aš tebesu su juo.
Pauzė buvo, labai sunki. Maniau, kad tai yra pabaiga. Bet Faustas, jo mirtis, tai išgyvenus, man padėjo. Buvau už jį ir su juo. Jis vis mane baksnojo. Mes juk dažnai sakome – jei tėvai, mokytojai matytų, ką jie pasakytų? Ką pasakytų Faustas? Manau, kad jis pasididžiuotų.
Nes jo sukurtą pagrindinę temą iš „Vyšnių sodo“ kompozitorius Giedrius Puskunigis gražiai įpynė į „Karą ir taiką“. Pagerbdamas ir Faustą.
Taip buvome sutarę. Ir Faustas nurimo, ir aš nurimau. Atlėgo. Bet kai vėl ką nors statysiu, matyt, vėl sukils pasipiktinimas: „O kur tu, kodėl nepadedi?“
Interviu pinklės pasirodė baisesnės už vėžį
Praėjusių metų rudenį Lietuvoje kilo skandalas dėl R.Tumino interviu, duoto Rusijos televizijoje „Pervyj kanal“, kur lietuvį kalbino Kremliaus ruporu vadinamas Vladimiras Pozneris. Daug kas smerkė režisierių dėl kai kurių jo atsakymų, nors visą interviu mažai kas matė.
Interviu truko 52 minutes, iš jų tik 2,5 minutės lietuvis buvo tardomas apie „okupantų“ sąvoką. (Prieš tai V.Pozneris bandė kalbinti R.Tuminą apie lietuvius kaip žydšaudžius. Bet režisieriui atsakius, kad holokaustas vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui ir tai niekada neturi pasikartoti, tos temos nebeplėtojo.)
Negana to, paaiškėjo, kad tas interviu buvo iškupiūruotas ir sumontuotas naudojant Kremliaus propagandos metodus.
„Lietuvos rytas“ pateikia tų 2,5 minučių pokalbio ištraukos, sukėlusios skandalą, stenogramą.
Vladimiras Pozneris (V.P.): Ankstesniame interviu buvote paklaustas, kaip jūs vertinate tai, kad rusai laikomi okupantais? Jūs atsakėte: „Aš manau, kad Rusija išgelbėjo pasaulį nuo fašizmo ir kad mes laimėjome karą, nes rusai negailėjo savęs ir pasiaukojo ant pergalės altoriaus. Mano tėvas priėjo iki Berlyno ir grįžo namo 1945 m. Jis retai kalbėjo apie karą, bet laikė save nugalėtoju. Karas nepaliko jo iki gyvenimo pabaigos, jis apsigyveno jame visam laikui.“ Čia jūsų žodžiai?
Rimas Tuminas (R.T.): Taip.
V.P.: Dėl to aš jums turiu du klausimus. Jūsų tėvas rusas ar lietuvis?
R.T.: Lietuvis.
V.P.: Nors jį vadino Vladimiru?
R.T.: Taip, bet jo vardas Antanas. Jis tikėjo santvarka ir pakeitė vardą. Antanas jam atrodė provincialu. Jis pasivadino Vladimiru.
V.P.: Jūs linkęs ignoruoti 1939 metų slaptus sovietų ir Vokietijos protokolus? Jūs žinote apie juos? Kai sakote tuos žodžius?
R.T.: Taip, žinau. Visi žino.
V.P.: Prie ko jie privedė?
R.T.: Taip. Visi žino. (Bando toliau tęsti mintį, bet neleidžiama.)
V.P.: Ir nieko?
R.T.: Ir kas? (Režisierius šypteli veikiausiai dėl beprasmiško klausimo ir bando tęsti mintį, bet neleidžiama.)
V.P.: Jūs suprantate, iš kur imasi žodis „okupantai“?
R.T.: Taip.
V.P.: Jūs su tais žodžiais nesutinkate? Svarbu suprasti jūsų požiūrį.
R.T.: Ne. Okupantų sąvoka atsirado vėliau, po to. Mes juk kalbame apie mano tėvą, apie tą laiką, požiūrį. Ir tuo metu nebuvo tos sąvokos.
V.P.: Jūs rusų nelaikote okupantais?
R.T.: Ne, nelaikau. (Režisieriaus mintis nutraukiama, neleidžiama paaiškinti.)
V.P.: Aš tai ir norėjau išgirsti. Jums aktorius – kas jis toks? (V.Pozneris staiga vėl peršoka prie pokalbio apie teatrą.)
Po interviu transliacijos R.Tuminas šį pokalbį pavadino provokacija: „Noriu visiems pranešti, kad visa tai yra nesąmonė ir bandymas mane pakišti, šitaip mane pateikiant Lietuvai.“ Be to, režisierius pripažino padaręs klaidą, kai sutiko kalbėtis su V.Pozneriu.
„Aš lenkiu galvą prieš bet kurį žuvusį – vokietį, anglą, prancūzą, amerikietį. Patekus į tokią karo mėsmalę. Paviešintame įraše viskas pateikta taip, tarsi režimo aš nelaikyčiau okupacija. Nors kalbėjau apie savo tėvo laikus. Ir ne apie režimą, o apie rusus kaip tautą.
Šiame įraše taip pat nebėra V.Poznerio klausimo apie tai, ar dabar Lietuvoje mes puolame rusus ir vadiname juos okupantais. Rimtu veidu jis man pasakojo girdėjęs, kad rusams Lietuvoje pjaustomos galvos.
Aišku, jis vykdė savo misiją. Net bandė mane priskirti prie žydšaudžių, priminęs Kelmės žudynes. Į tai įvėlė ir mano tėvą. Pasijutau įkliuvęs į pinkles, iš kurių negaliu ištrūkti. Tai buvo blogiau už mano ligą“, – po skandalo rašė R.Tuminas.
