– Ar muzika galima išgelbėti pasaulį?
Vytautas Juozapaitis: Klausimas už milijoną. Visi, susiję su muzika, sakys, kad taip, o muzikos „vartotojai“ (žodis, kurio kultūros kontekste negaliu pakęsti) sakys, kad ne... Bet tikrai manau, kad muzika galima pakeisti pasaulį: meno galia veikia žmones netgi nebūtinai tai suvokiant ir jaučiant.
Pavyzdžiui, Richardo Wagnerio muzika inspiravo Adolfą Hitlerį, vieną didžiausių žmonijos istorijoje pabaisų. Kitas išgama – Josifas Stalinas ir jo sukurta žmogžudiška bolševikinė propaganda buvo ir, beje, tebėra dažnu atveju grįsta būtent muzika, kuri bendrąja ir plačiąja prasme – ginklas, minkštoji galia.
Tuo pačiu muzika, o ypač dainos padėjo išgyventi tremtiniams Sibiro platybėse. Mūsų tautos didvyriai partizanai – miško broliai – kovinę dvasią stiprino būtent dainomis. Taigi taip, muzika galima keisti ir netgi gelbėti pasaulį.
Darius Mažintas: Mokslininkai įrodė muzikos naudą. Muzika yra vibracijos. Vaikai, kurie mokėsi muzikos, visose srityse yra produktyvesni, nes ji skatina kūrybingumą. Muzika sužadina erdvės pojūtį, vidinę ramybę, kurios ypač reikia šiais laikais.
Stebiu dabartinius mažus vaikus, – manau, jiems bus sunku atsirinkti, kas yra kas. Šiandien pasiūla yra milžiniška, ir tau reikia gebėti pasirinkti iš to, ko tau reikia ir to, ko tu nori. Muzika sukuria balansą.
Pastaruosius metus daug važinėju. Groju skirtingoms auditorijoms. Dirbu su vaikais, koncertuoju įkalinimo įstaigose. Matau, kokį poveikį muzika daro žmonėms. Klausydami muzikos, jie atranda vidinę ramybę ir žinojimą, ko patys nori gyvenime. Jei tu nesipriešini, muzika padaro savo darbą. Taip, muzika gali išgelbėti pasaulį.
– Kuo jums šiandien atrodo svarbi kultūra pasauliniame kontekste ir Lietuvoje?
Vytautas Juozapaitis: Deja, neretai tenka įrodinėti, atrodytų, kiekvienam išsilavinusiam žmogui, kad kultūra – tai ne tik pramogos, dainos ir šokiai. Kultūros samprata apima viską, ką sukūrė žmogus. Taigi kultūra – tai lyg rišančioji medžiaga, vienijanti visas valstybės sąrangos sritis.
Dar kitaip kultūrą vadinu valstybės siela, be kurios gyvastis ir prasmė yra tiesiog neįmanoma. Tad jeigu kažkam kyla klausimas, ar siela yra svarbi žmogaus gyvenime, belieka jį užjausti ir padaryti viską, kad jis praregėtų, nes kitaip gyvenimas praeis pro šalį, nepalikdamas žymės.
Darius Mažintas: Kultūros ministerija yra kultūros politikos formuotoja, manau, turinti padėti menui kuo plačiau pasiekti žmones. Nuo to priklauso, kokia kryptimi mes eisime. Būtina matyti bendrą valstybės situaciją ir daryti sprendimus, kurie muzikai bei apskritai menui suteiktų galimybes skleistis.
Kultūros ministerija turėtų būti viena svarbiausių ministerijų, nes nuo kultūrinio, dvasinio išsilavinimo priklauso daugybė kitų dalykų: ekonominiai faktoriai, medicina ir kiti. Ar yra taip dabar, sunku pasakyti.
– Vieni menininkai protestuoja, kiti eina į politiką, treti inicijuoja socialines edukacines akcijas, o jūs derinate kelias pozicijas. Kokia užduotis jums šiandien svarbi?
Vytautas Juozapaitis: Aš tiesiog gyvenu gyvenimą, neskaidydamas savo veiklos į sektorius ir nedalindamas savęs į skirtingus „aš“. Kartais pajuokauju, kad mano patirties įvariose srityse užtektų bent penkiems gyvenimams, bet tuo pačiu esu dėkingas likimui, kad tai man suteikia galimybę aplinką ir pasaulį matyti visa apimtimi. To linkiu visiems, o ypač tiems, kuriems teko atsakomybė ir garbė tarnauti valstybei.
Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas, vykdantis savo pareigą, privalo ne tik išmanyti savo profesinę sritį ir pareigines instrukcijas, bet ir gebėti vertinti situaciją, atsižvelgiant į visas aplinkybes, galinčias kilti dėl jo veiklos rezultatų.
Kartais naudoju futbolo aikštės pavyzdį: kiekvienas mūsų turi ne tik meistriškai veikti konkrečiose pozicijose, bet ir matyti visą aikštę arba veikimo lauką iš viršaus. Tad mano užduotis – pamėginti įtikinti visus, su kuriais tenka garbė ir atsakomybė dirbti ir bendrauti, pirmiausia galvoti apie bendrojo gėrio sukūrimą, kuris užtikrins ir asmeninę sėkmę.
Beje, tai yra operos mokykla, kur, net ir būdamas lyderiu – solistu, privalai paisyti kūrybinių partnerių interesų, t.y. būti besąlygišku komandos nariu, nes kitu atveju apie individualią sėkmę negali nė svajoti. Ta pati taisyklė galioja ir politikoje.
Darius Mažintas: Svarbiausia užduotis – būti savimi. Suradus pašaukimą, jo neišsižadėti. Jeigu mes norime ne tų dalykų, kurių turėtume norėti, prasideda chaosas. Menininkai irgi elgiasi egoistiškai. Kai jaučiu, kad linkstu į egoizmą, užduodu sau klausimą – vardan ko? Kiekvienas koncertas turi nešti prasmę, tikslą, o ne vykti tik tam, kad artistas tiesiog užpildytų savo kūrybinį sezoną. Tikiu, kad net ir skeptikams galima įrodyti muzikos galią.
– Kaip pakomentuotumėte įvyksiantį koncertą po buvusio jūsų konflikto?
Vytautas Juozapaitis: Su pianistu Dariumi Mažintu jokio konflikto niekada nebuvo. O su buvusiu kultūros viceministru Dariumi tam tikrų aplinkybių būta, bet tai veikiau buvo ne konfliktas, o tiesos paieška.
Politikoje susikalbėjimo klausimas yra kasdienybė, taigi tai buvo dar viena pamoka mums visiems. Kitu atveju šiandien mudu neruoštume koncerto. Visada sakiau Dariui, kad jo vieta pirmiausia yra scenoje. Todėl labai džiaugiuosi visos šios istorijos baigtimi: šis koncertas, kuriame įvyks ne tik mano, bet ir Ievos Juozapaitytės bei Dariaus Mažinto kūrybinis debiutas – tai dar vienas įrodymas, kad muzika tikrai keičia pasaulį ir žmonių gyvenimus.
Darius Mažintas: Mano nesėkmių priežastis, manau, buvo nutolimas nuo savo pašaukimo. Vis man buvo negana. Ir todėl gyvenimas talžė. Prisimenant mūsų konfrontaciją su Vytautu Juozapaičiu, dabar galiu pasakyti, kad elgiausi kaip beprotis, ir mano veiksmas iššaukė tokį atoveiksmį, kokio nusipelniau.
Kai žiūriu šiandien iš tolimos perspektyvos, tarsi iš paukščio skrydžio, esu dėkingas profesoriui Vytautui Juozapaičiui, kad taip įvyko. Gavau per galvą tam, kad atsikvošėčiau, kad pradėčiau galvoti, o kas aš iš tikrųjų esu.
Tas ieškojimo kelias po mano didžiausios nesėkmės ir gėdos atvedė į ramybės būseną, į suvokimą, kad aš esu pianistas, kad turiu groti. Šiandien esu laimingas galėdamas susitikti su maestro Vytautu Juozapaičiu scenoje ir kartu ieškoti kūrybinių interpretacijų kamerinėje muzikoje. Esu dėkingume ir tėkmėje.
V.Juozapaičio, I.B.Juozapaitytės ir D.Mažinto koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje iš sausio 19 d. 19 val. keliamas į kovo 4 d. Bilietai lieka galioti.
