„Tai – didelės apimties, techniškai labai sudėtingas kūrinys. Tačiau didžiausias iššūkis yra atskleisti meninį ir filosofinį simfonijos gylį“, – prieš artėjančius koncertus kalbėjo maestro G. Rinkevičius.
Septintąją simfoniją D. Šostakovičius ėmėsi rašyti pirmosiomis 1941 m. liepos dienomis – beveik iš karto po to, kai Vokietija užpuolė į Rusiją. Simfonija buvo baigta tų pačių metų gruodį, jau Leningrado blokados metu, ir pavadinta „Leningrado“ vardu. Kritikų teigimu, Septintoji simfonija – vienas įspūdingiausių D. Šostakovičiaus darbų, atskleidžiančių tragišką kompozitoriaus likimą – įbaugintas režimo, jis laviravo klastingoje Stalino represijų aplinkoje ir tuo pačiu metu jam nepakluso.
Tai liudija ir paties D. Šostakovičiaus artimam draugui pasakyti žodžiai: „Septintoji simfonija yra ne apie fašizmą; ji yra apie bet kokią totalitarinio režimo formą – terorą, vergiją ir žmogaus dvasios suvaržymus“.
Iškart po premjeros simfonija sulaukė milžiniško atgarsio visame pasaulyje. Per metus laiko kūrinys JAV buvo atliktas daugiau nei 60 kartų, o 1942 m. vasarą D. Šostakovičiaus portretas papuošė „Time“ žurnalo viršelį. Apie jaudinantį, kontraversišką ir neabejotinai vieną didingiausių pasaulio muzikos istorijoje kūrinių kalbamės su maestro G. Rinkevičiumi.
– Maestro, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncerte atliksite D. Šostakovičiaus Septintąją simfoniją. Kokia tai simfonija? Ko iš jos gali tikėtis klausytojai?
– Kiekvienas gimtadienis mums yra didelė šventė ir kartu – labai didelis egzaminas prieš publiką, prieš mūsų gerbiamus klausytojus. Šį kartą Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pirmą kartą atliks D. Šostakovičiaus Septintąją simfoniją.
Tai yra visiškai etapinis kūrinys, labai svarbus kiekvienam orkestrui, ir mes labai norime, kad kuo daugiau publikos jį išgirstų. Apie šią simfoniją parašyta labai daug propagandos, todėl norėčiau pasakyti: niekada netikėkite tuo, ką D. Šostakovičius oficialiai kalbėjo „Pravdoje“ ar panašiuose šaltiniuose, nes jis privalėjo taip sakyti. Jis galbūt net privalėjo pavadinti šią simfoniją „Leningrado“ vardu.
Reikia nepamiršti, kad tai buvo karo metai. Po visų problemų su „Katerina Izmailova“ ir Ketvirtąja simfonija, D. Šostakovičius nebenorėjo turėti daugiau nemalonumų. Žinoma, kad jis galvojo, kaip išlaviruoti su šiuo kūriniu – kitaip jis būtų išvežtas arba nušautas.
Taip, jis tris kartus prašėsi į frontą, vėliau dirbo ugniagesiu, bet tuometinė valdžia suprato, kad Sovietų Sąjungai D. Šostakovičius naudingesnis gyvas. Dėl to jį evakavo iš apsupto Leningrado, kuriame žmonės buvo palikti mirti badu.
Tai – žiaurios to laikotarpio grimasos, ir mes apie jas žinome. Tačiau tokias simfonijas reikia atlikti, tik noriu pabrėžti: ne dėl politikos.
– Kas, Jūsų nuomone, šioje simfonijoje svarbiausia?
– Septintoji simfonija yra žymiai gilesnis kūrinys nei vien karo istorija – tai yra genialus genialaus autoriaus sprendimas. Nesiginčiju su faktinėmis istorinėmis aplinkybėmis, Leningrado blokados siaubu, tačiau noras verbalizuoti visą muziką, išanalizuoti, ką konkrečiai perteikia vienas ar kitas jos fragmentas, ją labai supaprastina. Tuomet liekame kalbėti vien apie politiką ir užmirštame meną.
Žinoma, sovietų propaganda iš šios simfonijos išpešė viską, kas buvo įmanoma, tačiau ir Vakarų muzikos kritikų požiūris į ją, mano nuomone, yra lėkštokas. Septintoji simfonija pirmiausiai yra labai gilus filosofinis kūrinys, parašytas su didele meile ir su didele baime, perkopiantis bet kokias propagandines klišes.
Pavyzdžiui, simfonijoje D. Šostakovičius naudoja sceną iš savo operos „Katerina Izmailova“, kurioje Katerina su Sergejumi laukia, kada ateis jų suimti ir išvežti į Sibirą. Laukdama Katerina dainuoja savo mylimajam: „Bučiuok mane, bučiuok mane…“ Bet tai – ne meilės, tai – baimės daina. Todėl ne šiaip sau šią melodiją D. Šostakovičius naudoja savo Septintojoje simfonijoje.
Tiktai tuomet, kai pats klausai šio kūrinio, kai pats jauti, kokia yra ši muzika, kokia jos dramaturgija, gali jį tinkamai įvertinti.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas įvyks 2022 m. sausio 21 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir sausio 25 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje. Dirigentas Gintaras Rinkevičius.
Prieš koncertą Vilniuje 18.15–18.45 val. muzikologas Viktoras Gerulaitis pasakos apie D. Šostakovičiaus Septintąją simfoniją. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, Kauno valstybinės filharmonijos, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.
