Reveransai „Spragtukui“: kaip sunkiai gimęs baletas virto pasauline Kalėdų tradicija

Nuo pirmosios premjeros Sankt Peterburgo Marijos teatre 1892 m. iki pat šių dienų „Spragtukas“ buvo rodomas, interpretuojamas, keičiamas ir adaptuojamas tūkstančius kartų, bet jo svarba laikui bėgant nė kiek nesumažėjo.

Štai 2020-ųjų gruodį Karališkasis baletas Londone parodė 500-ąjį šio baleto spektaklį, o šių metų gruodžio 22 d. LNOBT parodytas 100-asis naujausio, 2014 m. pastatymo spektaklis.

Neblėstantis „Spragtuko“ populiarumas teatrams uždirba iki 50 proc. sezono pajamų, tad nenuostabu, kad beveik visos JAV valstijų baleto trupės turi savo repertuare šio spektaklio versiją. Didžiulis susidomėjimas nesiriboja vien pačiu baletu: žmonės noriai perka JAV teatrų išleistą spektaklio atributiką, dalyvauja mokamuose renginiuose (pavyzdžiui, Vašingtono baletas organizuoja „Spragtuko“ tematikos popietės arbatėlę).

Bet ne visada „Spragtukas“ buvo toks populiarus. 1882 m., kai gavo užsakymą parašyti muziką naujam baletui, P. Čaikovskis jau buvo dviejų baletų („Gulbių ežero“ ir „Miegančiosios gražuolės“) autorius. Yra žinoma, kad kompozitorius nemėgo kurti muzikos baletams: štai priėmęs pasiūlymą parašyti „Gulbių ežero“ muziką, laiške kolegai prasitarė dirbti sutikęs tik dėl pinigų, kurių jam tuo metu labai reikėję.

Vis dėlto vėliau, kartu su choreografu Mariusu Petipa statydamas „Miegančiąją gražuolę“, P. Čaikovskis atlyžo ir apibūdino būsimą spektaklį kaip „precedento neturinčią didybę“. Tai žinant, pagrįstai buvo galima tikėtis, kad trečiasis P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“ pavyks dar geriau.

Iš kompozitoriaus laiškų matyti, kad muziką „Spragtukui“ jis rašė skrupulingai remdamasis M. Petipa vizija ir idėjomis. Darbas ėjosi sunkiai, o galutinis rezultatas, anot savikritiškojo kūrėjo, buvo tikrai prastesnis už „Miegančiąją gražuolę“; kaltę dėl to P. Čaikovskis suvertė savo vyresniam amžiui.

Nelengvai sekėsi ir choreografui: premjeros metai sutapo su M. Petipa liga, dėl kurios beveik visą sezoną jis teatre iš esmės nedirbo. Todėl manoma, jog didžiumą spektaklio choreografijos sukūrė antrasis baletmeisteris Levas Ivanovas.

Baleto libretas slepia dar vieną istoriją. „Spragtukas ir pelių karalius“ yra prūsų kūrėjo Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaka, parašyta 1816 m. Suaugusiems skirtas kūrinys pasižymėjo žiaurumu ir sunkiai apibūdinamu hofmaniškumu. Šią pasaką adaptavo Alexandre’as Dumas, kurio versija kurdamas libretą rėmėsi ir M. Petipa.

Pirminis pasakos tekstas ir galutinis spektaklio libreto variantas labai skiriasi: baleto versija buvo pritaikyta vaikų akims. A. Dumas adaptacijoje nebeliko atgrasumo ir šiurkštumo, o tikrovės ir vaizduotės pasauliai tapo vienodai saldūs. Šį pokytį patvirtina net vardai: Mari tapo Klara, o Štalbaumai (vok. Stahlbaum – „plieno medis“) tapo Zilberhauzais (vok. Silberhaus – „sidabrinis namas“).

Sušvelninta istorija objektyviai nutolo nuo E. T. A. Hoffmanno vizijos. Autorius siekė pabrėžti Mari ir jos šeimynykščių susvetimėjimą, jaunosios veikėjos pabėgimą į vaizduotės pasaulį suvokė kaip būtinybę, o ne kaip netikėtai ištikusį malonumą.

E. T. A. Hoffmanno kūrinys – tai bandymas pasipriešinti tuo metu pasaulyje vis labiau įsigalinčiam racionalumui: jis apėmė ne tik mokslą, bet ėmė skverbtis ir į meną. Ir nors istorijos autoriaus bandymą atsigręžti į autentišką žmogaus prigimtį vėliau prigesino cukrinės M. Petipa svajos, „Spragtuko“ libretui pavyko perteikti mistinę dviejų pasaulių ir žmogaus sankirtą.

Žvelgiant retrospektyviai, sunku suvokti, kodėl 1892 m. pirmąkart parodytas baleto spektaklis nesulaukė didesnio dėmesio. Pasak ano meto kritikų, nukrypti nuo E. T. A. Hoffmanno pasakos idėjų buvo nevykęs sumanymas, M Petipa choreografija buvusi pernelyg sudėtinga ir paini, o pats spektaklis – niekuo neypatingas.

Net P. Čaikovskis negalėjo nepastebėti šaltos publikos reakcijos ir laiškuose rašė, kad „spektaklis, nors nepriekaištingai atliktas, žiūrovams nepatiko, jiems buvo nuobodu“. Tai viena iš priežasčių, dėl ko kitame Rusijos didmiestyje – Maskvoje – „Spragtukas“ buvo atliktas tik 1919 m.

Ištrūkęs iš Rusijos, baletas netruko sulaukti didesnės sėkmės. Anglijoje „Spragtukas“ buvo pastatytas 1934 m. (choreografas Nicholas Sergeyevas), o Niujorke 1940 m. parodyta sutrumpinta spektaklio versija. Bet turbūt svarbiausia šio baleto premjera įvyko 1944 m. San Fransiske: po šios Williamo Christenseno adaptacijos per šalį nuvilnijo „Spragtuko“ pastatymų banga.

Šiandien šio baleto versijų yra begalė, jo choreografiją kūrė tiek pradedantieji, tiek legendiniai choreografai. Daugeliui garsių kūrinių taip jau nutinka, kad neretai norima paeksperimentuoti su jų tematika. Natūralus nuokrypis nuo originalo atsiranda darbo imantis kiekvienam naujam choreografui.

Net nebūtina pernelyg nutolti nuo autentiškos M. Petipa ir L. Ivanovo choreografijos; pakanka akcentus sudėlioti kitose vietose, pakeisti scenografiją, naujai pažiūrėti į veikėjų charakterius, ir toks „Spragtukas“ jau bus kitoks nei visi ankstesnieji. Pagaliau spektaklį keičia ir šokėjai: tobulindami vaidmenį, jie individualiai gilinasi į įkūnijamo veikėjo charakterį, išjaučia jį.

Netrūko ir choreografų, kurie visiškai atsiribojo nuo klasikinės „Spragtuko“ vizijos. Štai Matthew Bourne’as užsibrėžė paversti „Spragtuką“ visos šeimos, o ne vien mamų ir dukrų pamėgtu spektakliu. Jo 1992 m. sukurto spektaklio istorija vyksta vaikų namuose.

Šitokia interpretacija choreografas tikėjosi sudominti ir vyrus. 1997 m. Päro Isbergo su Švedijos karališkuoju baletu sukurta adaptacija pasakojo angliadegio ir tarnaitės meilės istoriją, o 1999 m. Patrice’o Barto su Berlyno miesto opera pastatytoje versijoje Mari yra nelaiminga ir apleista mergina, kurios motiną pagrobė rusų revoliucionieriai.

Staigus spektaklio išpopuliarėjimas dažniausiai reiškia, kad jis bus ne tik interpretuojamas, bet ir gausiai lankomas. Šitaip įsukamas amžinas ratas: žiūrovai trokšta (kartais net kasmet!) pamatyti pamėgtąjį spektaklį, todėl perka bilietus, o vėliau dalijasi įspūdžiais su draugais ir kolegomis. Šie taip pat užsinori išvysti kūrinį, todėl kitąmet perka bilietus dar anksčiau ir kviečiasi savo draugus pamatyti jį kartu.

„Spragtukas“ jau seniai nebėra tik baletas – tai filmai, serialai, spektakliai, net atributika ir dekoracijos. Sunku net suskaičiuoti visus šokio spektaklius, kurie kasmet parodomi gruodžio–sausio mėnesiais. Jų tiek daug, kad JAV kasmet vyksta geriausio „Spragtuko“ rinkimai. Laimėtojas renkamas žiūrovų balsais – jiems tereikia užsiregistruoti apdovanojimų puslapyje ir visą kalėdinį laikotarpį vertinti matytus skirtingus „Spragtuko“ spektaklius.

Europoje „Spragtukas“ kiek mažiau populiarus, bet čia žiūrovai ištikimesni savajam teatrui. Lietuvoje „Spragtukas“ taip pat yra tapęs nepamainomu kalėdinio laikotarpio renginiu. Pirmą kartą šis baletas mūsų šalyje parodytas dar 1928 m. (choreografas Pavelas Petrovas).

Žinant, kokia jauna ir nepatyrusi tuo metu buvo mūsų baleto trupė (praėjo vos treji metai nuo pirmojo baleto spektaklio!), galima numanyti, kaip svarbu buvo turėti šį klasikinį spektaklį repertuare.

Antrojo – choreografo Broniaus Kelbausko pastatymo teko laukti net 35 metus, bet vėliau „Spragtukas“ įsitvirtino teatro repertuare ir kas keletą metų buvo atnaujinamas. Štai Eligijaus Bukaičio 1973 m. statytas spektaklis buvo rodomas dar senuosiuose Operos ir baleto teatro rūmuose, o teatrui persikėlus į dabartinį pastatą 1974 m. pražydo naujomis spalvomis baletui daug geriau pritaikytoje erdvėje.

Po 14 metų šį pastatymą pakeitė Vytauto Brazdylio, o 1996 m. – Andrejaus Melanjino pastatymas. Pastarasis „Spragtukas“ išsilaikė iki pat 2014 m., kai atsirado tuometinio baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro spektaklis, kurį scenoje matome ir dabar.

Niekas nenustebtų sužinojęs, kad „Spragtukas“ – daugiausia kartų per sezoną rodomas spektaklis: šį sezoną LNOBT publiką jis džiugins 12 kartų. K. Pastoro „Spragtukas“ turi visus gero baleto požymius: nuostabią muziką, įdomią choreografiją, dailią scenografiją ir kostiumus, o kartu ir dar kažką truputėlį daugiau.

Kai kas tą „truputėlį daugiau“ apibrėžia kaip nepaaiškinamą teatro magiją, galbūt net burtus. Vis dėlto bene geriausiai tai apibūdino pats K. Pastoras: baleto virsmus ir staigmenas galima paaiškinti nebent aplink Droselmajerį tvyrančia dvasia.