Tarptautinę publiką sužavėjęs menininkių Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir V.Grainytės kūrinys „Saulė ir jūra“ 35 metrų aukščio erdvėje buvusiame Vilniaus taksi parko pastate pristatytas Lietuvos publikai. Kadangi bilietai į visus pasirodymus buvo iššluoti per parą, vietoje planuotų keturių dienų ji rodyta net šešias – nuo trečiadieno iki pirmadienio.
Autorės atskleidė, kad kūrinys ir toliau keliaus ne tik po pasaulį, bet ir po Lietuvą, jam tinkamų erdvių jau dairomasi įvairiuose šalies miestuose.
Vilniuje populiariąją operą-performansą pamatė apie 9 tūkst. žiūrovų. Ir tikrai nedaug buvo tokių, kurie išėjo nusivylę. „Dabar suprantu, už ką jos pelnė „Auksinį liūtą“ – tokius žodžius pirmąją rodymo dieną ypač dažnai galima buvo išgirsti žiūrovams skirstantis kūrinio pabaigoje.
Juk jau įžengdamas į taksi parko serpantiną žmogus girdi improvizuotame paplūdimyje dainuojančius poilsiautojus, o maždaug po valandos juos palieka dar vis dainuojančius. Norisi išgirsti pabaigą, bet jos nėra, tenka išeiti, nes salės prižiūrėtojai pradeda dezinfekciniu skysčiu valyti begalinio ilgio turėklus.
Vaizdas iš kosmoso
Vos įžengus į didžiulį šulinį primenančią erdvę reikia pasirinkti, kur sukti. Pasukus į kairę ir nusileidus kiek įmanoma arčiau dainininkų galima pasijusti kūrinio dalyviu. Žvilgsnis fiksuoja įprastas paplūdimio detales – mobiliųjų telefonų modelius, smėlio pilies formą, kryžiažodžių žurnaliukus, smalsų mažą šunelį.
Pasukus į dešinę ir užlipus iki pat pastato viršaus iš paukščio skrydžio matomas visas apačioje sukurtas paplūdimys. 25 tonomis smėlio užpiltos performanso scenos ovalas iš viršaus atrodo visai nedidukas, beveik žaislinis.
Vieniems jis primena vaikišką „sekretą“, kai smėlyje sudėlioję margus gėlių žiedus ir saldainių popierėlius uždengdavome juos stikliuku. Kitiems – tai tarsi žvilgsnis į Žemę iš kosmoso.
Ir tik užlipus į patį viršų, net jei nuo aukščio užima kvapą ir sutraukia skrandį, galima suprasti, kodėl autorės jau senokai žvalgėsi į šį pastatą kaip į tinkamiausią erdvę savo kūriniui apie mūsų planetos problemas.
Sukdamas ratus serpantinu jautiesi kaip postapokaliptinio kompiuterinio žaidimo labirinte ar keistoje pilyje iš kurio nors Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo. Pažvelgus į viršų prie turėklų pasvirę ir žemyn žiūrintys žmonės primena ant elektros laidų prieš kelionę į šiltus kraštus sutūpusius paukščius. Apsauginės kaukės – tarsi snapai. Ir prie globalių pasaulio problemų, kurios skamba kūrinyje, nejučia prisideda mintys apie emigraciją.
Žiūrovai pagerina akustiką
Paklaustos, iš kurios vietos geriausia stebėti kūrinį – nusileidus žemiau ar palypėjus aukščiau, – autorės patarė nestovėti vienoje vietoje. Pasak jų, architektūra leidžia labai lengvai judėti aukštyn bei žemyn ir tai verta išbandyti.
Buvusio taksi parko serpantinas, kylantis iki pat kupolo, – vienintelis toks serpantinas Lietuvoje. Kadaise juo taksi automobiliai pakildavo į aštuonių aukštų pastato garažus. Jau tuomet jį buvo pamėgę kino kūrėjai.
„Mūsų kūrinys taip ir buvo sugalvotas, kad idealiu atveju žiūrovai galėtų jį pamatyti iš skirtingo aukščio, kad keistųsi rakursai – nuo labai stambaus, kai matai vos kelis personažus, iki bendro, kai vienu žvilgsniu aprėpi visus, kai žmonės atrodo kaip skruzdėliukai“, – pakomentavo režisierė R.Barzdžiukaitė.
O L.Lapelytė pridūrė, kad žieminėmis striukėmis ir paltais vilkintys žiūrovai akivaizdžiai pagerina išskirtinės erdvės akustiką. Tiesa, jei viršuje dar nesinori nusivilkti striukės, tai nusileidus žemiau galima mėgautis ne tik vaizdu bei muzika, bet ir vasariška šiluma.
Sunku dainuoti paplūdimyje
Kūrinio librete – 13 solistų ir chorų partijos. Aktoriai-dainininkai – Venecijoje ir pasaulinėse gastrolėse dainavę atlikėjai. Prie jų prisijungė ir 2017 metais Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ įvykusioje kūrinio premjeroje pasirodę „poilsiautojai“.
Paklausti, ar įsijautus į vaidmenį nesinori atsisukti į šalia staiga pradėjusį dainuoti partnerį, jie prisipažino, kad dažniau kyla noras pasižiūrėti, jei kuris nors dainininkas užmiršta laiku pradėti savo partiją. Tačiau tai būna gana retai, nes performanso dalyviai tik atrodo poilsiaujantys. Iš tiesų jie visą laiką įdėmiai klausosi vienas kito, nes dirigento nėra, o net geriausi balsai neturi pernelyg išsiskirti, užgožti kitų.
Dainavimas atsigulus – nemenkas išbandymas net ir patyrusiems dainininkams. Kai atsiguli, tai kūnas pasiruošia ilsėtis, o ne dirbti. Tuo tarpu dainavimas – ta veikla, kuri reikalauja nemažai ir fizinių pastangų. Pagal energijos sąnaudas ji dažnai prilyginama medkirčio darbui.
Kita vertus, kai aplink bėgioja vaikai, vaikštinėja žmonės, tai net specialiai parinktas smėlis šiek tiek dulka. Tai apsunkina dainavimą. Trukdo ir karštis. O žiūrovai atlikėjų neblaško – jie įpratę jų tiesiog nematyti.
Ar po tokio kūrinio dainininkai dar gali mėgauti paplūdimio malonumais? Pasirodo, kad darbas nekenkia laisvalaikiui. Net ir gastrolėse radę progą operos dalyviai mielai ilsisi prie vandens. Ir dainuoti realiame paplūdimyje jų tikrai netraukia.
Lietuviškai – lyg kitas kūrinys
„Saulės ir jūros“ sugrįžimas į Vilnių – tai ir sugrįžimas prie lietuvių kalbos. Juk opera-performansas sukurta lietuviškai ir pirmą kartą atlikta Nacionalinėje dailės galerijoje.
„Ruošiantis Venecijai teko visą tekstą išversti į anglų kalbą, tai labai ilgai prie jo sėdėjome. Koregavome tekstą pagal muziką ir muziką pagal naują tekstą. Man pačiai tai lyg du skirtingi kūriniai – vienas lietuviškas, kitas – angliškas“, – sakė menininkė, kompozitorė L.Lapelytė.
Paklausta, ar lietuviška versija – arčiau šaknų, autorė sutiko, kad taip galima sakyti, tačiau, jos manymu, anglų kalba irgi labai tinka kūriniui, nes jame kalbama apie globalias problemas.
„Mes nedarėme to dėl kokios nors mados, tiesiog norėjosi, kad būtų suprantama daugeliui žmonių, kad geriau atspindėtų tą viso pasaulio kultūrų ir problemų persipynimą“, – sakė ji.
Sėkmės garantas – aktualijos?
Vis dėlto puse lūpų jau nuo Venecijos laikų „Saulė ir jūra“ dažnai pavadinama madingu ar net konjunktūriniu kūriniu. Nevengiama spėlioti, ar dėl meninės kokybės, ar dėl aktualių temų – ekologijos, pasaulinio atšilimo – jis pelnė apdovanojimus ir kritikų dėmesį. Tačiau pamačius operą-performansą gyvai tos spėlionės atrodo tiesiog juokingos.
Tai iš tiesų profesionalus, įtraukiantis ir apie nepakeliamą būties lengvumą verčiantis susimąstyti kūrinys. Ir jame yra dar daugiau aktualijų – tai ir tolerancijos, lyčių įvairovės, besaikio keliavimo bei vartojimo temos. Ir dainininkai – pusnuogiai, o ne pasislėpę nuo problemų po tradicinės operos suknelėmis ir perukais.
Su globaliomis problemomis nuolat susiduriame savo kasdienybėje ir jas ignoruodami, ar manydami, kad menininkai turėtų jas ignoruoti, tik priartiname katastrofą. Juk neištveriamai karštos vasaros jau ir Lietuvoje visus verčia keiksnoti pasaulinį atšilimą. O moterį, įvairiomis kalbomis skaitančią kremo nuo saulės aprašymą vyrui, išgirsime ne tik operoje, bet ir prie Žaliųjų ežerų.
Bilietai ištirpo per 8 minutes
„Saulė ir jūra“ 2019 metais pelnė svarbiausią Venecijos meno bienalės apdovanojimą – „Auksinį liūtą“. Vieno svarbiausių šiuolaikinio meno renginių komisija Lietuvos paviljone rodytą kūrinį įvertino už eksperimentinę dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą.
Operą-performansą Venecijoje pamatė 87 000 žmonių. Ji skambėjo 49 dienas, po 8 valandas be pertraukos. Iš viso – 398 valandas.
Britų leidinys „The Guardian“ tais metais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką.
Didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą.
2020 m. „Saulės ir jūros“ autorių kūryba įvertinta Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija.
Šį rudenį, kai „Saulė ir jūra“ keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, dienraštis „The New York Times“ operą-performansą apibūdino kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų.
Bilietai į visus pasirodymus buvo iššluoti akimirksniu. Rekordas pasiektas Los Andžele, kur bilietai išpirkti per 8 minutes.
