Dirigavo tarptautinių konkursų laureatas, šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo orkestro vadovas Modestas Barkauskas. Ispanų Manuelio de Falla`os ir Geronimo Gimenezo, argentiniečių Alberto Ginasteros ir Astoro Piazzolla`os temperamentingos muzikos ritmai gausiai susirinkusią klausytojų auditoriją nuteikė šventiškai.
Koncerte dalyvavę solistai – tarptautinių konkursų laureatas saksofonų kvartetas „Signum“ iš Vokietijos – pažymėjo argentiniečio A.Piazzollos gimimo šimtmetį.
Tango – tai ne tik šokis, bet aistringas ritmas. Tai – kūnų artuma, prisipažinimai, gyvenimo išsipasakojimas draugui ant paties. Gimęs 19 a. neturtingų Argentinos priemiesčių naktinio gyvenimo svaigulyje, imigrantų laivuose, draustas, tapęs pripažintas Paryžiuje ir pasaulyje šokis triumfuodamas grįžo į Buenos Aires.
2009 m. Urugvajaus ir Argentinos tango UNESCO įtraukė į nematerialaus paveldo sąrašą. A. Piazzola – vienas pačių žymiausių kompozitorių, tango dvasią suartinęs su klasikine muzika. Šį kompozitoriaus savitumą skatino puoselėti didžiausios įtakos turėjusi, Paryžiuje jam dėsčiusi kompozitorė, vargonininkė, pedagogė Nadia Juliette Boulanger.
Šeštadienio koncerte skambėjusi „Tango siuita“ saksofonų kvartetui ir simfoniniam orkestrui bei jos bisuojamas pratęsimas kvartetui – tai puikios muzikos pavyzdžiai, klausytojams leidę suvokti kokie reikšmingi yra savos kultūros elementai, leidžiantys gėrėtis, sugerti tolimos argentinietiškos dvasios aistrą pasaulio klasikinėje scenoje.
„Signum“ kvartetas puikiai grojo įprasmindamas rašytinį tekstą ir improvizaciją, saksofono, kaip instrumento, viso registro skambesio galimybes, rasdamas vietos ne tik ritminei ekvilibristikai, bet ir gražiai kantilenai, šaržui bei ansamblio darnai.
Muzika tyliai snaudžia kažkokiose partitūrose. Dirigentas ją prikelia ir savo veiksmais pažadina orkestrą, gebantį į mūsų esybę nutiesti tai muzikai kelią. Muzika nematoma, tačiau gebanti klausytojo sąmonėje pažadinti fantastiškus vaizdus, priversti išgyventi džiaugsmą ir mirtį, dainuojančiųjų ir šokančiųjų pasaulį. Kaip rašė Johnas Mauceris (sk. Moseris), dirigentas gali nutiesti elektros įtampos liniją nuo kompozitoriaus iki klausytojo.
Tokia ji ir buvo M.Barkausko diriguotame koncerte. Jis dirigavo be batutos, bet visi ir lėtesniuose, ir temperamentinguose epizoduose įstodavo laiku, nes tokį ansamblį, vieningą muzikinį mąstymą su orkestru kūrė dirigentas. Ir piano, ir ekspresyviuose epizoduose girdėjosi visi raiškiai groję solistai ir jų ansambliai (pagirtini orkestro koncertmeisterė, obojus, klarnetas, fleita, fortepijonas).
Imponavo labai paslanki dinamika. Sudėtingai besikeičiantys ritmai nepažeidė nei kūrinių dramaturgijos, nei siuitiškos formos kūrinių pusiausvyros. Viskas buvo suvaldyta be dirbtinės pozos ir įtaigiai. Orkestras atskleidė ir savo temperamentą, ir puikiais tembrines galimybes. Gaila, kad talentingą dirigentą labai retai girdime prie Nacionalinio simfoninio orkestro pulto.
Dar likę „Žvaigždėtos šventės“ Filharmonijoje koncertai iki Naujųjų metų žada puikių įspūdžių.
