Pasak režisieriaus, tai kamerinis absurdo žanro spektaklis, kuriame kalbama apie opiausias šių laikų visuomenės problemas – susipriešinimą, vartotojiškumą bei žmogaus egocentriškumą, paliekančias gilius pėdsakus ne tik kitų žmonių širdyse, bet ir Žemės planetoje.
Kūrėjas pasidalijo mintimis apie artėjančią premjerą.
– Šiuo metu intensyviai ruošiatės spektaklio „Šuo, naktis ir peilis“ premjerai. Koks bus šis spektaklis?
– Pjesę priskirčiau absurdo žanrui: žmogus, ką tik valgęs su draugais midijas, staiga patenka į kafkišką, absurdo kupiną pasaulį, kur yra priverstas nusikalsti. Jis pasodinamas į kalėjimą, nors pats nesupranta už ką, kodėl ir kaip viskas vyksta.
Spektaklyje susipina kelios temos. Viena: kiek mes galime išlikti žmonėmis tokiame žvėriškame, pykčio valdomame pasaulyje. Kita – tai mano keliamas klausimas: gal personažas, rodos, be kaltės pasodintas į kalėjimą, visgi yra kažkiek kaltas?
Gal visgi mes, žmonės, būtent šiandien gyvenantys klimato atšilimo sąlygomis, vartojimo visuomenėje, esame kalti, kad paliekame didelį pėdsaką žemės ekosistemoje? Taigi laukia toks absurdiškas, komiškas, galbūt kažkiek ir juodo humoro kupinas spektaklis.
– Kodėl pasirinkote būtent šią temą?
– Verta prisiminti, kad žemėje nesame tik svečiai: esame atsakingi už mūsų aplinką, už tai, kaip gyvename. Vien mūsų nuolatinis vartojimas savaime suponuoja, kad esame kalti dėl to, kokie lūžiai vyksta žemės ekosistemoje.
Kita yra žmogaus-žvėries tema. Šiandien visuomenėje labai daug susipriešinimo, kartais pamirštame, kas yra tikrasis žmogiškumas. Dažnai tampame tais žvėrimis, kurie valgo vienas kitą socialiniuose tinkluose ar dar kur nors. Pamirštame, kad visi esame klystantys ir esminis dalykas – solidarumas.
– Ar spektaklyje labiau gvildenami socialiniai žmonių tarpusavio santykiai, ar krypstama į vidinę personažo analizę?
– Tai daugiau vargšo europiečio vidinė kelionė – utopinė istorija apie tai, kaip žmogus, patekęs į jam svetimą sistemą, sąlygotą žvėriškumo principų, išgyvena tik pats tapdamas žvėrimi, pamina visus savo humanistinius įsitikinimus, tačiau vis tiek nesupranta, kodėl turi jausti kaltę ar atsakomybę prieš žemės planetą.
– Kuriate išties intensyviai – per metus pristatote net po kelis spektaklius. Kaip kyla idėjos naujiems darbams?
– Skaitau daug vokiškos dramaturgijos, atrandu pjesių, kurios mane liečia, yra susijusios ir su asmeniniais išgyvenimais.
Matau daug susipriešinimo visuomenėje, ypač suvešėjusio Lietuvoje. Tai mane asmeniškai liečia. Norisi, kad būtų daugiau solidarumo, meilės vieno kitam, sąmoningumo. Teatras yra tas įrankis, kuris padeda siekti šio tikslo.
– Kuo ypatingas jūsų naujausias spektaklis? Išliksite ištikimas savo kūrybiniam braižui?
– Šiame spektaklyje bandau grąžinti teatrą prie ritualo, dėl to jame naudojama gyva muzika, įvairiausi garsai, gongai, būgnai. Aš pats tą muziką atliksiu, ir tai man – dar vienas iššūkis.
Bandau spektaklyje paieškoti tos tikrosios teatrinės esencijos: personažų kaukių, ryškios vaidybos, garso – to, kas leidžia grįžti prie ritualo, kuriame susitinka gyva muzika ir aktorius, įvyksta dialogas.
Man teatras visų pirma – tai įrankis analizuoti žmogų ir visuomenę. Kitas dalykas yra apgaulė, tam tikras melas, žaidimas kaukėmis, ir tas žaidimas labai stipriai susijęs su muzika.
– Teatro spektakliai, ypač jei tai nėra klasikos kūriniai, suteikia daug erdvės laisvei. Kiek laisvas jaučiatės kurdamas šį spektaklį?
– Repeticijose vyksta bendras smagus kūrybinis darbas, kurį lydi juokas, geras nusiteikimas. Aš jaučiuosi gana laisvas kurdamas šį spektaklį, – smagu, kai nereikia niekam nieko įrodinėti. Tos kūrybinės laisvės iš tikrųjų yra labai nemažai.
– O kiek laisvės suteikiate aktoriams?
– Mėgstu daug improvizuoti, tad iš tikrųjų laisvės aktoriai turi nemažai, gal kartais net per daug. Man patinka, kai repetuojant iš tam tikrų nesąmonių randasi scenos, visavertės spektaklio dalys. Abipusis pasitikėjimas daro kūrybos procesą nuostanų.
– Kaip atradote aktorius šio spektaklio vaidmenims?
– Aktorius renkuosi pagal tai, ar smagu ir gera su tais žmonėmis dirbti. Esminis dalykas yra asmenybių susidūrimas. Savo nepriklausomame teatre galiu rinktis asmenybes, kurios nebijo improvizuoti, yra atviros nesąmonėms, nesureikšminančios netgi paties teatro.
Labai nemėgstu, kai žmonės susireikšmina, sureikšmina teatrą – tada laisvė dingsta labai greitai. Turi sutapti vibracijos. Šiame spektaklyje jau ne pirmą kartą su manimi dirba aktoriai Arnoldas Augustaitis, Pijus Ganusauskas.
Su aktore Rūta Raciūte susidūrėme pirmą kartą, ir vėlgi – mums lengva dirbti, lengva improvizuoti nesureikšminant proceso. Man svarbu kurti ne per kančią, bet per džiaugsmą, lengvumą, improvizacijas. Su šiais aktoriais tai lengva daryti.
– „Menų spaustuvės“ erdvėse vyrauja jauki atmosfera, scena čia nėra didelė. Kaip sekasi jaukintis šią erdvę?
– Su manimi dirba dailininkė Greta Milevičiūtė. „Menų spaustuvės“ erdvė išties jauki, ir spektaklis bus kamerinis. Scenografijoje buvo svarbu perteikti abstrakčią, fantasmagorišką erdvę.
Tema scenos dekoracijoms buvo plastikas – pagrindinis šio pasaulio šiukšlintojas. Nenoriu daug išduoti, bet tiek kostiumuose, tiek scenoje pavyko įprasminti abstrahuotą, konceptualią erdvę, kuri leidžia keisti veiksmo vietą.
– Premjerinis spektaklis bus rodomas gruodžio 16 dieną Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Ar planuojate ir daugiau spektaklių, galbūt ir kitose erdvėse?
– Pirmiausia norime pasižiūrėti, kaip praeis premjera, bet planuojame rodyti ir daugiau spektaklių Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Kadangi spektaklis kamerinis, galbūt pavažinėsime ir po kitus Lietuvos regionus.
– Ką palinkėtumėte žmonėms išsinešti iš šio spektaklio?
– Norėčiau, kad žmonės išsineštų šypseną ir galbūt užduotų sau klausimą: „Kiek aš esu gyvenime atsakingas už kitą?“. Mes esame socialinės būtybės, bet kartais per savo egocentrišką vartojimą pamirštame, kad yra ir kiti. Jeigu pavyks iškelti sau šį klausimą, tai tikriausiai bus pavykęs spektaklis.
