Apie šių metų atradimus ir praradimus, išsipildžiusias svajones ir tas, kurios dar tik laukia, prieš koncertus pakalbinau solistę.
– Lauryna, papasakokite, kokie jums buvo šie metai?
– Keisti, nenuspėjami, pilni skaudžių netekčių ir prasmingų atradimų, kartais net gąsdinantys, bet dažniausiai kupini gero jaudulio ir vilties. Atsisveikinome su vyro mama, šitas išėjimas paliko begalinę tuštumą. Mamutė buvo jungiamoji visos gausios Juozo šeimos grandis, be jos mes tarsi nebeturime tų „namų“, į kuriuos visi veržiasi šventėms.
Metų pradžioje sulaukėme dukrytės, tad kiekviena diena yra pripildyta džiaugsmo ir netikėtumų.
Netgi pandemijos krečiamame pasaulyje, o gal būtent dėl jos, turėjau vienas jautriausių ir man kaip žmogui svarbiausių scenos patirčių. įgyvendinau visiškai utopišką svajonę-užgaidą, „vienaragių realybės“ tikslą – atlikti operą Nidoje, o tai, kad ji išsipildė mano mokyklos sporto salėje, visą reikalą pakylėjo į George’o Lucaso fantazijos lygį…
Susitikimas ir draugystės dovana su vienu ryškiausių šiandienos kompozitorių Hansu Abrahamsenu, „Gaidos“ festivalyje atliktas jo „Let Me Tell You“ yra iš mano – „lydekai paliepus, Laurynai panorėjus“ – neįmanomybių-Kalėdų senelio dovanų sąrašo.
Koncertai su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru visada yra ypatingi, o grįžti į šiuos „muzikinius namus“ su toookia desertine programa, yra tiesiog Kalėdos gruodžio pradžioje.
– Pandemija kuriam laikui buvo sustabdžiusi scenos menų veiklą. Ar jūsų kūrybiniai darbai jau sugrįžo visu pajėgumu?
– Pamažu, girgžda, reikia tik persiristi per Naujus ir visiems vieningai sugalvoti bendrą norą.
– Gruodžio 8–10 d. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pasirinkote atlikti išskirtinę programą: Benjamino Britteno „Keturias prancūziškas dainas“ ir Witoldo Lutosławskio „Silezijos triptiką“. Gal galėtumėte publikai plačiau pristatyti šiuos kūrinius? Kuo jie jus patraukė?
– Retai atliekami, mažai žinomi, sudėtingi, o turi skambėti be pastangų – iššūkis. Čia, matyt, mano 2021-ųjų užduotis… W. Lutosławskis jaunos silezietės lūpomis pasakoja apie sunkumus, ieškant tobulo kandidato santuokai. Keturios prancūziškos dainos – tai paauglio B. Britteno dovana tėvams jų santuokos 27-ųjų metinių proga.
Ciklai liudija abiejų kompozitorių neeilinį talentą ir raštingumą. Tai netipiški kūriniai jiems abiems, tačiau be galo patrauklūs ir lengvai suprantami.
– Metų pabaiga scenos menų kūrėjams – itin intensyvus laikotarpis. O jūs pati mėgstate prieššventinį šurmulį ar savo viduje stengiatės išlaikyti ramybę?
– Pastaruosius dvejus metus stengiuosi išlaikyti ramybę, ir štai, pratrūko! Visą šokoladinį Advento kalendorių sušlamščiau gruodžio 1-ąją, o Juozas be jokios sąžinės graužaties tą pačią dieną parvilko eglę. Yra aišku, kad spyglučiai, kaip sūnus sako, iki Kalėdų neatlaikys, bet šventes jau jaučiu ir be galo laukiu koncertinio šurmulio.
– O apie ką svajojate? Ko sau palinkėtumėte ateinančiais metais?
– Svajoju apie daugiadisciplinį projektą su Agnija Šeiko, operą „Rake’s Progress“ su Trevoru Pinnocku ir Fredericu Wake-Walkeriu, laukiu sugrįžimo į Strasbūro operą ir Elbės filharmoniją, svajoju apie sėkmę Hamburgo „Laeiszhalle“ debiute.
Noriu, kad pavasario beržų žydėjimas nesibaigtų anafilaksiniais pasivažinėjimais greitąja ir kad vasarotume Nidoje, kur mama lepina žuviene. Linkiu juoko – tokio, nuo kurio kratosi pilvas. Aktyvios vilties, kurią gali užsitepti ant duonos, ir nepamiršti išmoktų pamokų.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Lauryna Bendžiūnaitė: krištolinis balsas“ įvyks 2021 m. gruodžio 8 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje, gruodžio 9 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje ir gruodžio 10 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.
Prieš koncertą Vilniuje 18.15–18.45 val. muzikologas Viktoras Gerulaitis pasakos apie A. Brucknerio Šeštąją simfoniją, kuri skambės koncerte. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, Kauno valstybinės filharmonijos, Klaipėdos koncertų salės, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.
