Profesorė dėkojo už pagalbą gausiam talkininkų būriui – nuo Nacionalinės filharmonijos direkcijos iki scenos darbininkų, padėjusiems surengti beveik tris savaites trukusią fortepijono šventę sudėtingu pandemijos laikotarpiu.
Pastebėjo ir užsienio kritikai
Festivalio atgarsių jau pasirodė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidoje. Prancūzų klasikinės muzikos ir šokio portale „ReMusica“ Stéphane'as Friédérichas publikacijoje „Elegantiški paryžietiški vakarai Vilniuje“ nepagailėjo gerų žodžių ne tik M.Rubackytei ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO), bet ir Nacionalinei filharmonijai, jos salės akustikai, festivalyje muzikavusiems M.Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo ugdytiniams.
Išsamesnė festivalio apžvalga pasirodys prancūzų žurnale „Piano Magazine“.
„Man pačiai šis festivalis – vieni atradimai, nors visus atlikėjus pažįstu, žinau, kodėl juos pasikviečiau. Tačiau jų grojimas mane sujaudino iki širdies gelmių. Galbūt, kai esi kviečiamas kolegos, jauti ypatingą atsakomybę pasirodyti kuo geriau. Visi festivalyje stengėsi parodyti savo galimybių maksimumą“, – dalijosi įspūdžiais M.Rubackytė.
Muzikos perlai ir retenybės
Vis gi paskutinysis fortepijono šventės koncertas, kuriame LNSO dirigavo Modestas Pitrėnas, buvo išskirtinis. Gausi jo publika išgirdo ne tik simfoninių perlų (Claude’o Debussy preliudą „Fauno popietė“, Césaro Francko „Simfonines variacijas“ fortepijonui ir orkestrui), retenybių (Camille’io Saint-Saënso Antrąją simfoniją, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio uvertiūrą „Kęstutis“) ir mylimą pianistą Andrių Žlabį, pavergiantį savo bekompromisiu muzikavimu.
Salės furorą lydėjo net trys bisai, kurių du – C.Francko Preliudą ir C.Saint-Saënso „Gulbę“ iš „Žvėrių karnavalo“ – A.Žlabys paskambino kartu su M.Rubackyte fortepijonu keturiomis rankomis. („Gulbės“ violončelės partiją meistriškai pagriežė Onutė Švabauskaitė).
Festivalio, skirto C.Saint-Saënso mirties 100-osioms metinėms, finalas buvo intriguojantis ir simboliškas. Žinoję šį vėlyvąjį romantiką iš trijų populiarių jo kūrinių galėjo praplėsti akiratį dar vienu: klasiko Antroji simfonija tą vakarą Lietuvoje nuskambėjo pirmą kartą. Šalyje nebuvo net jos natų – koncerto proga jas teko užsakinėti Prancūzijoje.
Uvertūrą atkūrė iš eskizų
LNSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M.Pitrėnas įtraukė į vakaro programą ir lietuvišką staigmeną: orkestras pirmą kartą gyvai atliko M.K.Čiurlionio uvertiūrą „Kęstutis“. Anksčiau ją buvo griežęs tik Vilniaus plokštelių studijoje, kai pandemijos pradžioje įrašinėjo M.K.Čiurlionio simfoninės muzikos albumą Suomijos įrašų kompanijai „Ondine“.
Įdomu, kad „Kęstutis“ egzistavo tik M.K.Čiurlionio fortepijoninių eskizų sąsiuvinyje – uvertiūrą iš eskizų ir nuotrupų atkūrė kompozitorius Jurgis Juozapaitis. Pasak M.Pitrėno, LNSO atliekama versija yra kiek kitokia, mat pats maestro į partitūrą įtraukė Kęstučio temos kartojimą.
„Vertinti šią uvertiūrą sunku. Nežinia, kaip ji būtų skambėjusi, instrumentuota paties M.K.Čiurlionio. Bet man buvo lemta ją pamilti, brandinti ir gludinti. Manau, ištraukėme iš šios partitūros maksimumą. Puikių vertinimų sulaukė, gerai klausomas interneto platformose yra ir mūsų įgrotas M.K.Čiurlionio muzikos albumas.
Gal „Kęstutis“ ir netaps nuolatiniu koncertų repertuaro kūriniu, bet tokią galimybę sukūrėme. Traukti iš užmaršties retenybes, pirmiausia – lietuviškas ir Baltijos kraštų muzikos, yra LNSO misija. Tą darėme jau anksčiau, darysime ir ateityje“, – tikino M.Pitrėnas.
Įvertino už tarnystę muzikai
„Eiti muzikos keliu nelengva. Ypač daug iššūkių patyrėme per šią pandemiją ir du karantinus. Bet šitas kelias nepaleidžia mūsų, nes mus pasirenka muzika – privalome jai tarnauti“, – kalbėjo po paskutinio festivalio koncerto Nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė.
Todėl Filharmonija sumanė įsteigti garbės ženklą „Tarnauju muzikai“ ir pirmąja jo laureate paskelbė M.Rubackytę.
„Profesorės tarnystė – pavyzdys mums visiems. Kasdien iš jos mokomės susitelkti ir sutelkti bendram tikslui įvairių profesijų muzikos mėgėjus pasaulyje“, – sakė R.Prusevičienė apdovanodama M.Rubackytę.
„Tarnauju muzikai“ ženklu pagerbtas ir ilgametis fortepijonų derintojas Slavomiras Kontorovičius. „Be mūsų mylimo Slavos nebūtų nei šio festivalio, nei kitų fortepijono koncertų. Tai tylusis magas, kurio dėka taip puikiai suskamba mūsų fortepijonai“, – gyrė neseniai atšventusį 60-metį meistrą Filharmonijos vadovė.
