Libretas sukurtas pagal švedų rašytojos Jujjos Wiesklander knygų seriją apie du personažus – padykusią karvę Mamulę Mū ir jos draugę Varną, kuri dažnai veikia kaip proto balsas ir bando sustabdyti Mamulę nuo kvailysčių. Tačiau karvutė nepasiduoda ir patenka į linksmiausias situacijas.
Žiūrovus mokys svajoti
Libreto autorius Antanas Šimkus operai pasirinko pasaką „Mamulė Mū laipioja po medžius“, tad ir veiksmas joje sukasi apie tai, kaip karvė Mamulė Mū – romantikė ir avantiūristė, užsinori laipioti po medžius, o Varna – paukštis, tvirtai vaikščiojantis žeme, bando ją nuo tokio sumanymo atkalbėti. Ir dar – tai pasaka apie šių būtybių draugystę.
Pasaką seks linksmas orkestrėlis, šmaikštus jo dirigentas ir, žinoma, Mamulė Mū bei Varna. Spektaklį kūrė debiutuojanti režisierė Agnė Ambrozaitytė-Šumilė, dailininkė Alisa Rūta Stravinskaitė, vaizdo projekcijų autorius Mikas Žukauskas ir šviesų dailininkas Andrius Ringevičius. Premjeros muzikos vadovas – dirigentas Modestas Barkauskas.
Neįtikėtinai smagios istorijos pasakojamos spalvinga, teatrališka muzika, joje žaismingai susipina klasika, švelnus modernizmas ir netgi populiarioji muzika.
Režisierė A.Ambrozaitytė-Šumilė mano, kad svarbiausias dalykas šiame spektaklyje tai, kad „Mamulei Mū, regis, nėra neįveikiamų dalykų. Viskas įmanoma, jei tik labai nori! Ši karvutė spektaklyje mažąjį žiūrovą išmokys vienos svarbiausios taisyklės: reikia daug svajoti, o svarbiausia – svajonių siekti drąsiausiais žingsniais!“
Pirmasis variantas – prieš 12 metų
„Mamulės Mū“ muzika sukurta dar 2009 m. „Operomanijos“ surengtam antrajam mažo formato muzikos kūrinių Naujosios operos akcijos (NOA) festivaliui. Kompozitorius S.Mickis džiaugėsi, kad turėjo ką pasiūlyti, o rengėjai net be eilės įtraukė operą vaikams į festivalio repertuarą, nors tuomet jis jau buvo suformuotas.
„Pirmoji versija buvo daugiau muzikinis spektaklis nei opera, artistai daug ritmiškai kalbėjo, orkestrėlis grojo nelabai akademiniu stiliumi – skambėjo pusiau džiazas, puriau šiaip balaganėlis, – daugiau kaip dešimties metų praeitį prisiminė S.Mickis. – Kai LNOBT atstovai paskambino ir pasiūlė operėlę perkelti į šio teatro sceną, mano pirmieji žodžiai buvo: „Netinka, reikėtų perrašyti.“
Tardamasis su dirigentu M.Barkausku kompozitorius tobulino savo kūrinį, darydamas jį „operiškesnį“.
„Ne todėl, kad mane privertė, bet turbūt todėl, kad ilgainiui sensti ir imi sukti į monumentalumą, nebesinori laužyti normų – jeigu dainuoja, tai dainuoja, yra muzikinė drama, veiksmas, muzika padeda vokalui ir panašiai.
Tikiuosi, kad virsmas išėjo į naudą, 2021 m. „Mamulės Mū“ versija labiau atgręžta į tradicinę operą“, – paaiškino S.Mickis.
Dirigentas ir kompozitorius dirbo ranka rankon
Dirigentams visada lengviau dirbti, kai rengia kūrinį, kuris jau seniai parašytas, kompozitorius jau miręs ir negali kištis į kūrybinį procesą. O kaip su gyvais autoriais? Ar S.Mickis daugiau padėjo, ar trukdė operą perkelti į sceną?
„Gal daugiau aš trukdžiau, – prisipažino V.Barkauskas. – Mano uždavinys kūrinį buvo labiau pritempti gal ne prie operos, bet prie mažos operytės, nes tai vis dėlto vaikams skirtas žanras. Mažytė operytė su savo uvertiūra, su savo herojais, arijomis, duetais, net vienu tercetu, šokiais.
Norėjosi per akademinę prizmę visus tuos dalykus išryškinti, susieti. Mano trukdymas ir buvo, kaip kartu su autoriumi padaryti taip, kad būtų kuo daugiau dainuojama, nes pirminiame variante buvo daugiau šnekamojo teksto, replikų.
Be to, man pasirodė, kad herojai gali būti ryškesni. Pirminiame variante buvo du žemi balsai. Aš pamaniau, kad vienas personažas galėtų būti kito balso. Ilgai galvojome ir, jaučiu, visai pataikėme varnos partiją skyrę tenorui: dabar veikėjai kontrastingi, balsai paryškina jų išgyvenimus.“
V.Barkauskas turi vaikų ir kviesdavosi juos į repeticiją, po to klausinėdavo, kas patiko, kas nelabai. Anot vyro, jiems labai patiko, tad jis viliasi, kad ši muzikinė istorija turės pasisekimą ir tarp kitų žiūrovų.
Mamulės Mū vaidmenį kuria Gabrielė Kiršaitė ir Aistė Miknytė, Varnos – Laurynas Aksamitas, Edmundas Seilius ir Juozas Janužas, Maestro Dabitos – Regimantas Gabšys ir Paulius Prasauskas.
Nepiktnaudžiavo efektais
Režisierei A.Ambrozaitytei-Šumilei teko užduotis spektaklį sutalpinti į nedidelę erdvę LNOBT avanscenoje.
Agnė prisipažino labai išsigandusi, kai pavasarį sulaukė pasiūlymo režisuoti šį spektaklį: „Nesu iš tų režisierių, kurie aiškina niekada nekursią vaikams, tarsi tai būtų koks prastesnis žanras. Aš manau, kad labai sudėtinga rasti raktą į vaikų širdį. Gal banaliai nuskambės „į vaikų širdį“, bet iš tikrųjų to rakto ieškojimas prasidėjo nuo pavasario.
Galvojau, kas galėtų būti kitaip, nei buvo iki šiol vaikiškuose spektakliuose, kaip operos žanrą padaryti atviresnį vaikams. Smagu, kad turiu sūnėnų, kurių galėjau paklausti, koks jų svajonių spektaklis, ir, manau, nuspėjau, kas vaikams galėtų patikti.
Prisiminiau, kas mane pačią vaikystėje gąsdino. O tai – aktorių vaidyba. Manau, kad operos solistas turi būti ne tik puikus dainininkas, bet ir puikus aktorius, nuo pat pirmo takto vesti savo liniją iki pabaigos. Visą pastarąjį mėnesį uoliai dirbome šia kryptimi ir ištobulinome kiekvieną frazę, kiekvieną judesį. Mane nustebino dainininkų aktoriniai sugebėjimai.“
Režisierė su kitais kūrybinės komandos nariais daug svarstė, kaip išlaikyti vaikų dėmesį. Jos nuomone, lengvesnis kelias – griebtis scenos efektų ir užhipnotizuoti vaiką.
Bet Agnė nori, kad žiūrovai būtų budrūs, sektų pasakojimą, todėl šiame spektaklyje šou elementų sumažino iki minimumo, kad vaikai dėmesį išlaikytų nuo pirmo sakinio iki paskutinio.
„Mūsų komandos šūkis – „Mažiau yra daugiau“, – sakė A.Ambrozaitytė-Šumilė. – Mes nekišome į sceną to, ko nereikia, stengėmės daryti kuo švariau – nuo aktorių vaidybos iki scenografijos, kostiumų, šviesų, projekcijų. Viskas subtiliai, skaniai padaryta.“
Karvė – be ragų, varna – be sparnų
Kaip scenoje atrodys karvė – juodmargė, žalmargė, ar su ragais, su uodega, ar be jų? O kaip varna – ar su sparnais, snapu, ar kitokia? Tai klausimai spektaklio dailininkei A.R.Stravinskaitei, kuri yra ir scenografijos, ir kostiumų, ir vaizdo projekcijų grafikos autorė.
„Kai būna animalistiniai personažai, paprastai klausiama: kur tešmuo, kur ragai, kodėl nėra dėmių? Mūsų personažai bus supaprastinti – viskas bus perteikiama per projekcijas. Šūkį „Mažiau yra daugiau“ labai išryškina tiek kostiumai, tiek projekcijos“, – aiškino dailininkė.
Projekcijų autorius M.Žukauskas pridūrė, kad projekcijų pagrindą sudaro Alisos piešiniai.
Spektakliai netrukdys vieni kitiems
LNOBT vadovas J.Sakalauskas paaiškino, kodėl spektaklis „Mamulė Mū“ pastatytas ne didžiojoje scenoje, o avanscenoje ir kokius lūkesčius su juo sieja teatro kolektyvas.
„Mūsų didieji spektakliai kasmet vis didėja ir jų daugėja. Parengti „Rožės kavalierių“, „Turandot“ ir daugelį kitų užtrunka dvi-keturias paras. Todėl rodome mažiau spektaklių ir labiausiai dėl to nukentėjo vaikiškas repertuaras, – sakė J.Sakalauskas. – Tad žengėme naują žingsnį, kad patenkintume poreikį, kuris iš esmės bent keturis kartus didesnis, negu galime pasiūlyti, ir šią spragą užpildyti naujo formato spektakliais, rodomais avanscenoje, priešais priešgaisrinę uždangą. Taip jie netrukdys scenoje montuoti dekoracijų didiesiems spektakliams.
Tai jau trečias toks spektaklis ir tikrai ne paskutinis – toliau pildysime repertuarą lengviau eksploatuojamais spektakliais.
Vaikiškas repertuaras buvo labai sustriukėjęs ir šiemet nutarėme spręsti šią problemą. Iš penkių per tris mėnesius parengtų premjerų dvi yra vaikiškos operos. Atsisukome į šeimas, kurios per pandemiją išgyveno sudėtingą laikotarpį, ir mes, teatras, norime prisidėti prie šeimų, vaikų ir tėvų bendravimo, kultūrino akiračio plėtimo, vadavimosi iš izoliacijos.
Pirminį šios operos variantą teko matyti dar prieš dešimt metų. Tuomet, deja, nedaug kas ją pamatė, o tai išties puikus kūrinys. Esu įsitikinęs, kad patiks vaikams, o ir tėvai nenuobodžiaus.“
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT)Jonas Sakalauskas^Instant
Rodyti daugiau žymių
