Net ir „Youtube“ platformoje galima rasti fragmentų iš gausių jo įrašų. Siūlyčiau pasiieškoti. Klausytojams pateiktos visos sonatos fortepijonui, smuikui ir fortepijonui, duetai su violončele. Drauge su dirigentu ir „Oak Park River Forest“ simfoniniu orkestru, Vilniuje girdėtu orkestru „Sinfonia Varsovia“ atlikėjas įrašė visus penkis L.van Beehoveno Koncertus fortepijonui.
Ne tik su lenkų kolektyvu pianistas pasirodė ir kaip dirigentas. Internetinėje erdvėje prancūzakalbiai galėtų paklausyti vertingų muziko pamąstymų apie muziką. Lydimi įdomių menininkų, leidėjų komentarų pristatomi ir jo įrašai.
250-ąsias L.van Beethoveno metines pianistas pažymėjo reikšmingais koncertais Seule, Tokijuje, Londone, Paryžiuje, Varšuvoje, Pordenonėje, Bukarešte ir kitur. Tačiau jo repertuaras apima daug platesnę muzikos kūrybą. Tai kompozitorių romantikų, impresionistų ir aktualioji muzika. Numatyti F.Guy pasirodymai Monrealyje, Paryžiuje, Elbės filharmonijoje Hamburge.
F.Guy koncertuoja pasaulyje plačiai, aprėpdamas visus žemynus. Lietuvoje, M.Rubackytės pakviestas, pasirodė pirmą kartą. Jei tai būtų kurio nors sezono metu aštuntajame, devintajame praeito šimtmečio dešimtmetyje, salė nesutalpintų klausytojų, kaip būdavo apsilankius prancūzų menininkams.
Tačiau šį kartą anšlago nebuvo. Verta pasvarstyti ir daryti išvadas, nes jeigu bus pastatyta nauja koncertų salė, ji bus gerokai didesnė nei 600 vietų. Kažkas atsitiko su visuomene: kur tie save vadinantys inteligentais – aukštųjų mokyklų profesoriai, pedagogai (bent jau dirbantys meno mokyklose), kultūros sferos valdininkai – Kultūros, Švietimo ministerijų žmonės, kuriems meninis švietimas privalomas. Ar gali procese nedalyvaujantys žmonės priimti teisingus sprendimus?
Paklausyti vertėjo visiems: savita raiška, puikiu pianizmu F.Guy įprasmino trijų epochų kompozitorių kūrybą. Skambėjo Vienos klasiko L.van Beethoveno (1770–1827), romantiko Ferenco Liszto (1811–1886) ir impresionisto Claude'o Debussy (1862–1918) kūryba.
Vienas iš F.Liszto nuopelnų muzikai – sukurti fortepijonui savotišką orkestro aureolę. Septynios oktavos pajėgios suteikti galimybių aprėpti orkestrą. Užteka dešimties žmogaus pirštų, kad suskambėtų norimos harmonijos, raiškios melodinės linijos, spalvų niuansai, garsas paveiktų klausytoją.
Kita vertus, fortepijono specifika ypatinga: jo prigimčiai nebūdinga didelė atspalvių įvairovė, greitai gęsta garsas, primityviai naudojamas, jis gali virsti mušamuoju instrumentu ir nepaliesti klausytojo nei šviesa, nei šiluma. Todėl F.Lisztas yra sakęs, kad tik žmogus gali rasti būdų deramai prakalbinti instrumentą.
O tai reiškia, kad pianistų uždavinys sudėtingas. Tik genialusis L.van Beethovenas pirmasis suvokė orkestrinę fortepijono prigimtį ir pagrindė šiuolaikinės technikos, kitaip sakant – pianizmo fundamentą. F.Lisztas pajuto galimybes atverti harmonijų galiai žemus ir aukštus instrumento registrus, skambesį spalvomis praturtinančius pedalo naudojimo būdus.
Tokio požiūrio į instrumentą pasikeitimo esmė – klausytojui įdiegti mintį, kad visus garso raiškos būdus, efektus privalo suvokti skambinantis žmogus, fortepijonu galintis atkurti žmogaus emocijas, didžiulio orkestro spalvyną ir įžiebti palaimą klausytojų auditorijoje.
Koncerte tai sugebėjo atlikti į XXI a. interpretuotojų istoriją įrašytas pianistas F. Guy. Intepretacija – tai individualaus žmogaus perskaitytas ir suvoktas tekstas bei dešifruota kompozitoriaus įkūnyta mintis. Todėl apie kiekvieną galima diskutuoti, aišku, ieškant apčiuopiamų argumentų.
Ir apie pianisto atliktas L.van Beethoveno Sonatas Nr. 17 d-moll („Aurora“) bei Nr. 21 C-dur („Aurora“) galima kalbėti lyginant kitų garsių pianistų interpretacijas. Girdėtosios buvo įdomios, savitos, žadinančios smalsumą, stulbinančios išlavintos pirštų technikos ir Vienos klasiko tekstų santykiu.
F. Liszto muzikoje įgyvendintas vaizdingumo principas atsispindėjo F. Guy atliktų pjesių iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“ Alphonse'o de Lamartine'o religinių eilėraščių motyvais („Dievo palaiminimas vienatvėje“ ir „Laidotuvės“) interpretacijose. Tai poetiniai vaizdiniai. Visada svarbu ne tiek suprasti autoriaus mintį, kiek pajusti siektas muzika pažadinti emocijas.
Vos padėtos rankos ant klaviatūros, – pianistas jau toje dimensijoje. „Iš kur, o Dieve, toji mane užliejanti ramybė? Iš kur tas tikėjimas, kuriuo perpildyta mano širdis, kur dingsta mane svaidančios abejonių bangos ir visi vėjai?“, – F. Lisztas pateikia klausytojui kelrodį tekstą.
Pianistas uždėjo rankas ant klaviatūros, ir toji ramybė apėmė klausytoją: ilga, lyg malda, bosuose nutįsusi melodija ir glostantis dešinės rankos pritarimas besikeičiančių intervalų aštuntinėmis. „Dolcissimo“ – ypatingai švelniai.
Taip pianistas prisistatė – prasmingai aprėpęs visas septynias oktavas neskubėdamas, gebantis glostyti klavišus ir tuo pasiekdamas nepaprasto švelnumo. Lėtoje fortepijono maldoje nebuvo jokio dramatiško įvykio, tačiau klausytojai jau buvo pavergti. O įsiklausę į laidotuvių eiseną, galėjome suvokti atšiaurumą tam, kas sėja mirtį.
Man didžiausią įspūdį paliko C.Debussy pjesių iš ciklo „Preliudai. Antroji knyga“ ir bisui skambėjusi „Mėnulio šviesa“. Iš po pianisto pirštų liejosi tarsi ne garsinė materija, bet šviesa, šešėliai, tamsūs plėmai, skaidrumas, debesų juosta ir saulės blyksniai, raibuliuojantis vanduo ir trykštantys purslai.
Tai ypatingai retas susitikimas su impresionistų muzika. Neverta diskutuoti, kaip tai atliekama. Ar tai pirštų valdymo gudrybė, lankstumas, bėglumas, „prestissimo“ ar „leggierissimo“ niuansai, o gal greičiau tai kūrė žmogaus dvasia?
