Sujungti operą ir baletą
Po „Miegančiosios gražuolės“ sėkmės 1890 m. imperatoriškųjų teatrų direktorius Ivanas Vsevoložskis davė nurodymą kompozitoriui Piotrui Čaikovskiui sukurti kūrinį, kuris sujungtų operą ir baletą. Baletą P.Čaikovskis kūrė kartu su prancūzų kilmės baletmeisteriu ir choreografu Mariumi Petipa, su kuriuo bendradarbiavo „Miegančioje gražuolėje“.
Medžiaga, kurią pasirinko M.Petipa, buvo Aleksandro Diuma parengta pagal E. T. A. Hofmano pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“. Dviejų veiksmų baletui Hoffmanno istorijos siužetą teko labai supaprastinti, iškerpant ilgą pasakojimą, kaip princas buvo paverstas Spragtuku.
Petipa kurti choreografiją pradėjo 1892 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau darbo nebaigė, nes susirgo. Vietoj jo libretą užbaigė septynerius metus dirbęs jo padėjėju Levas Ivanovas. M. Petipa kolegai paliko griežtus nurodymus, kaip ką kurti, todėl abiejų choreografų darbas nesiskyrė.
Daugiau peikė nei gyrė
1892 m. gruodžio 18 d. Sankt Peterburge Marijos teatre pristatytos net dvi Čaikovskio sukurtos premjeros: baletas „Spragtukas“ ir opera „Jolanta“ . Baletui dirigavo italų kompozitorius Rikardas Drigo. Italų prima balerina Antoinetta Dell-Era atliko cukraus slyvų fėjos vaidmenį, vedantysis „Marijos teatro“ šokėjas Pavelas Gerdtas – jos princo vaidmenį, Stanislava Belinskaja tapo Klara, rusų baleto šokėjas Sergejus Legatas – princu Spragtuku, rusų baleto šokėjas Timofėjus Stukolkinas – ponu Droselmajeriu.
Skirtingai nuo daugelio vėlesnių pastatymų, vaikų vaidmenis atliko tikri vaikai – Sankt Peterburgo imperatoriškojo baleto mokyklos mokiniai. Deja, kritikai pirmą „Spragtuką“ daugiau peikė nei gyrė: vieni gyrė Antoinettą Dell-Era už tai, kad ji įtikinamai vaidino cukraus slyvų fėją, kiti peikė, vadino pernelyg puošnia. Dviprasmiškų atsiliepimų sulaukė ir kiti baleto šokėjai. Libretas taip pat buvo kritikuojamas už nukrypimą nuo originalo.
P. Čaikovskis po premjeros laiškuose apgailestavo, kad „Spragtuko“ muzika jam atrodo esanti nepalyginamai skurdesnė nei „Miegančiosios gražuolės“, kuriai muziką jis sukūrė dvejais metais anksčiau. Tačiau „Spragtuko“ šlovės valanda išaušo kone po pusės amžiaus JAV, kai 1954 m. choreografas George Balanchine pasauliui Niujorko baleto teatre parodė savąją kūrinio versiją. 1960-ųjų pabaigoje „Spragtukas“ tapo baletu, be kurio neįsivaizduojamos didžiosios metų šventės.
Klaipėdoje užgimęs „Spragtukas“
Savąją „Spragtuko“ versiją Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė 2019 m. Spektaklį uostamiestyje sukūrė garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, kartu su kostiumų ir scenografijos dailininkais – Jekaterina Zlaja ir Aleksandru Barmenkovu, šviesų dailininku Jevgenijumi Vinogradovu. Sceną puošia gigantiškos dekoracijos, o išmanūs Linarto Urniežio vaizdo projekcijų sprendimai stebina skaitmeninės realybės tikroviškumu.
Klaros partiją „Spragtuke“ pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Spragtukas-Princas – Mykhailo Mordasov.
Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko. Tarptautiniame pastatyme šoka ne tik visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, bet ir dainuoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vaikų operos studijos jaunieji dainininkai.
Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu – Tomu Ambrozaičiu.
