Vien šiame teatre tai jau devintoji Giuseppe Verdi populiariojo veikalo reinkarnacija. „Traviata“ yra viena dažniausiai statomų ir rodomų operų Lietuvoje, ji jau tapo kone nacionaliniu lietuvių veikalu dėl 1920-aisiais spontaniškai atsiradusios ir ilgus dešimtmečius išsilaikiusios tradicijos jį rodyti Naujųjų metų išvakarėse.
Net 81 metus opera vis sugrįždavo į teatro sceną gražiausių švenčių proga, kol 2002-aisiais ši tradicija nutrūko. Jos nepalaikė tais metais LNOBT pradėjęs vadovauti Gintautas Kėvišas.
„Teatras – pulsuojantis organizmas, metai po metų rodyti „Traviatą“ vien dėl to, kad ja prasidėjo Lietuvos profesionaliosios operos istorija, yra visiška stagnacija. Nereikia nieko galvoti – per šventes pakišai „Traviatą“, ir viskas. Taip atimama šventė iš žmonių, kurie nori kasmet Naujuosius metus sutikti teatre“, – dėstė savo požiūrį G.Kėvišas.
Bet ir jis pripažino, kad tam tikromis progomis tradiciją atgaivinti verta. Todėl 2005-aisiais, minint Lietuvos operos 85-metį, LNOBT buvo parodyti keli brito Jonathano Millerio režisuoti „Traviatos“ spektakliai, išsinuomoti iš Anglijos nacionalinės operos, o 2009-aisiais rampos šviesas Vilniuje išvydo kino Chen Shi-Zheno režisuota „Traviatos“ premjera.
Lietuvos operos 100-metį taip pat norėta paminėti šio veikalo nauju pastatymu. Tačiau teatrams dėl pandemijos užvėrus duris vietoj premjeros buvo virtualiai primintas minėtasis J.Millerio pastatymas su anuomet LNOBT debiutavusia Asmik Grigorian.
Ir štai pagaliau šiuos metus publika vėl galės palydėti Violetos istorija, šį kartą – plėtojama prabangos ir tviskančių apdarų fone, įkūnyta italų kūrybinės komandos ir lietuvių artistų.
Atsuko filmą atgal
Atsivėrus naujausios premjeros uždangai, spektaklio estetika priminė praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio tendencijas – auksinį operos amžių, kai operos buvo inscenizuojamos su istoriniais kostiumais, neprigalvojant papildomų reikšmių ar režisieriaus superkoncepcijų. Taip, kaip parašė kompozitorius ir kaip metų metais buvo įprasta matyti šią konkrečią operą.
Tai – tarsi bandymas grįžti į tyrumo būseną, atsukti filmą atgal. Tačiau du kartus į tą pačią upę neįbrisi.
Nors naujojo pastatymo scenografija labai spalvinga ir architektūriška, o režisierius operos veiksmą pagyvino ne viena poetiška, veikėjų iliuzijas ir troškimus perteikiančia scena, visuma pasirodė kiek senamadiška, vietomis pernelyg tiesmuka.
Finale Violetos mirties artėjimą iliustruojantys šokėjai su jaučio galvomis ir fantasmagoriškomis juodomis pailgintomis plaštakomis vis dėlto labiau priminė pasakų personažus, o tai „Traviatai“, kaip realistiškai dramai, ne itin tiko.
Neaišku, kodėl „Libiamo“ scenoje Alfredas ir Violeta rankoje vietoj elegantiškos taurės turėjo laikyti visą šampano butelį ir dainuodami pilstyti vyną šventės dalyviams: žalias butelis rankoje atrodo vulgarokai.
Kita vertus, tiems, kurie pasiilgo „tikros operos“, modernistinių vėjų nepalytėtos sceninės estetikos, šios detalės greičiausiai nebus esminės – akį bei širdį džiugins vintažinis pastatymas a la Zeffirelli.
Padarė įspūdį italams
Ar opera ir skambėjo lyg iš aukso amžiaus laikotarpio?
Violetą pirmoje premjeroje įkūnijusi LNOBT primadona Joana Gedmintaitė pademonstravo nuostabų bel canto: visos viršūnės buvo tiksliai išdainuotos, pagražinimai ir koloratūros – lengvos ir maloniai plevenančios erdvėje.
Nepriekaištingas Alfredas vokalo ir vaidybos atžvilgiu buvo Merūnas Vitulskis. Jis visiškai susitapatino su savo personažu, ekspresyviu dainavimu perteikė jo emocijas. Turtingo tembro, skambus M.Vitulskio tenoras ypač jaudinamai atsiskleidė finale.
Nenuostabu: solistui tai buvo jau 126-asis „Traviatos“ spektaklis. Jis dainavo Alfredą įvairiose Europos šalyse, daug sykių gelbėjo spektaklius iškritus tenorams. O pastaroji premjera Merūnui buvo kaip tik tokia, kokios jis labiausiai ilgėjosi, ir dar – iš G.Verdi tėvynainių italų rankų.
Prieš premjerą M.Vitulskis neslėpė susižavėjimo „Traviatos“ režisieriaus Fabio Ceresos muzikalumu ir partitūros išmanymu. Režisierius savo ruožtu buvo įkvėptas lietuvių pamišimo dėl „Traviatos“.
„Maniau, kad tik mes, italai, pakvaišę dėl „Traviatos“, nes ji yra mūsų kraujyje. Ji – geriausia mūsų šalies eksporto prekė, įkūnijanti itališkąją kultūrą. Naujiena, kad lietuviai lygiai taip pat entuziastingai sutinka šią operą, mane stipriai įkvėpė. Pajutau dar didesnę atsakomybę“, – teigė F.Ceresa.
Dainavimo nelaiko darbu
Daugelio klausytojų nuostabai, „Traviatoje“ pasirodė ir seniai operos scenoje matytas parlamentaras Vytautas Juozapaitis. Žermono vaidmuo prieš solistui tampant politiku buvo vienas pagrindinių jo repertuare.
V.Juozapaičiui išėjus į sceną, aplankė jausmas, lyg jis niekada iš čia ir nebūtų pasitraukęs.
Žinoma, lyginant su ankstesnių pastatymų Žermonais, dabartinis dainininko personažas kiek kitoks – galbūt mažiau dramatizmo balse, daugiau tėviškų spalvų vaidyboje. Tačiau publika jo tikrai nepamiršo.
Seimo narys pasirodys maždaug trečdalyje iš numatytų 13 „Traviatos“ spektaklių. Jo įsitikinimu, kūrybinė veikla parlamentarams nėra draudžiama, jei ji deklaruota ir neapmokama. Teatras paliudijo, kad V.Juozapaitis už pasirodymus užmokesčio negaus – su juo sudaryta kūrybinės neatlygintinos veiklos sutartis.
Neįžvelgė kolegos veikloje nieko peiktino ir jo partiečiai.
Jie neabejojo, kad savo pareigas Seime ir pasirodymus spektakliuose V.Juozapaitis be vargo suderins.
Meistrai ir debiutantai
Spektaklyje sėkmingai debiutavo ir parlamentaro duktė Ieva Juozapaitytė, sukūrusi Floros vaidmenį.
Premjeroje dar pasirodė Liudas Norvaišas (Baronas Diufalis), Rafailas Karpis (Gastonas de Letorjė), debiutantai Monika Pleškytė (Anina), Steponas Zonys (Markizas D’Obinji) ir Kšištofas Bondarenka (Daktaras Glervilis).
Choras (vadovas Česlovas Radžiūnas) dainavo ir vaidino užtikrintai, orkestras grojo įkvėptai. „Traviatos“ muzikos vadovas Ričardas Šumila dėjo visas pastangas, kad muzika remtųsi lengvais itališkais štrichais, nebūtų sunkiasvorė, kad nuolat jaustųsi gyvas, verdiškas muzikos pulsas.
Premjeros vakaruose teatro fojė publika galėjo apžiūrėti scenografo Tiziano Santi ir kostiumų dailininko Giuseppe Palellos šiam pastatymui sukurtų eskizų parodą. Kartu su jais prie didingo „Traviatos“ pastatymo darbavosi choreografas Mattia Agatiello ir šviesų dailininkas Levas Kleinas.
Lapkričio 17-osios premjera buvo jau 797-asis šios operos spektaklis Lietuvos operos scenoje.
Vilkėjo savo išeiginiais drabužiais
Gruodžio 31-ąją sukaks lygiai 101 metai nuo pirmojo profesionalaus operos spektaklio premjeros Lietuvoje – 1920-ųjų paskutinį vakarą Kauno operos vaidyklos parodytos G.Verdi „Traviatos“.
Pirmojoje premjeroje dainavo užsienyje subrandinti lietuvių solistai: Alfredas – K.Petrauskas sugrįžo iš Peterbugo, Violeta – A.Galaunienė – iš Maskvos, Žermoną dainavęs Antanas Sodeika – iš Bostono.
Florą dainavusi V.Podėnaitė buvo išsiųsta į akademiją Romoje ir tapo pirmąja lietuvių operos soliste, debiutavusia Milano „La Scala“ teatre. Deja, įspūdinga dainininkė netrukus mirė nuo kraujo užkrėtimo nesėkmingos operacijos metu.
„Traviatos“ premjerą dirigavo chorinės muzikos specialistas J.Tallat-Kelpša, per pirmąjį teatro veiklos dešimtmetį pastatęs net 20 operų.
Atlikėjai 1920-ųjų vakarą žengė į sceną vilkėdami savo išeiginiais drabužiais. Yra liudijimų, jog A.Galaunienė iš namų vežėsi net patalynę ir kitą rekvizitą, kad tik įvyktų operos stebuklas.
Daugiau prabangos teatras galėjo sau leisti tik antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai prakutusi valstybė išgalėjo jį deramai remti.
Iki šių dienų išliko solistų mokyklos perdavimo tradicija: 1920 m. premjeroje Alfredą įkūnijęs K.Petrauskas buvo vėliau šią partiją dainavusio V.Noreikos mokytojas, o pastarasis mokė ne vieną lietuvių scenos Alfredą, tarp jų – ir M.Vitulskį.
Naujausios premjeros antrasis maestro J.Geniušas diriguoja „Traviatą“ jau 30 metų, o 1920-aisiais gimęs jo tėvas šviesaus atminimo R.Geniušas dirigavo net 50 metų.
