Ispanų ir katalonų kritikai apie Oskaro Koršunovo „Dėdę Vanią“: „Tai buvo tikras delikatesas“

2021 m. lapkričio 19 d. 12:11
Lrytas.lt
Dar spalio pradžioje Oskaro Koršunovo spektaklio „Dėdė Vania“ premjera atidarė prestižinį Katalonijos festivalį „Temporada Alta“. Nors šiame festivalyje režisierius yra dažnas svečias (jis čia yra atvežęs jau 10 spektaklių), tai pirmas kartas, kai O.Koršunovas pastatė spektaklį su Katalonijos aktoriais. Iš Lietuvos į meninę komandą režisierius atsivežė scenografą Gintarą Makarevičių, kompozitorių Antaną Jasenką bei vaizdo menininką iš Latvijos Artį Dzervę.
Daugiau nuotraukų (16)
Viduržemio kultūra ir Antonas Čechovas – tai toks sporgstamasis kokteilis, kurį Katalonijos publika iki šiol palydi plojimais stovėdama. Po premjeros Žironoje kataloniškoji O.Koršunovo „Dėdės Vanios“ versija gastroliavo, o vakar, lapkričio 18 d., premjera įvyko vieno garsiausių Barselonos „Lliure“ teatrų didžiojoje salėje. Čia spektaklis bus rodomas penkias savaites. 
„Vakar po ilgo turnė po Kataloniją pagaliau įvyko premjera Barselonoje. Nors spektaklis jau buvo daug kartų rodytas, pasklidęs tikrai geras gandas apie jį, pasirodo daug gerų recenzijų, vis dėlto premjera Barselonoje yra premjera Barselonoje. Aktoriai labai jaudinosi.
Garsiajame „Lliure“ teatre susirinko išties neįtikėtina publika – spektaklio prodiuseris sakė, jog apie 70 procentų publikos buvo teatralai. Tad susirinko beveik visa Katalonijos teatro visuomenė. Tokiai publikai itin sudėtinga rodyti spektaklį – ji gali jo nepriimti, bet jei jau priima (taip įvyko ir vakar), tai būna kažkas tokio.
Vakar aktoriai vaidino tiesiog kaip dievai. Publika gaudė kiekvieną niuansą, kiekvieną repliką, kiekvieną interpretaciją – jie gerai žinojo tiek A.Čechovo pjesę, tiek aktorius, kurie yra labai garsūs Katalonijoje.
Tai buvo tikra teatro šventė, palydėta plojimų ir šūksnių „Bravo“. Visa publika plojo atsistojusi, o čia ne taip, kaip Lietuvoje, kur publika po spektaklio tiesiog tradiciškai atsistoja.
Tai buvo šventė ir aktoriams – statydami „Dėdę Vanią“ mes tapome kaip šeima. Mano tikrai nemažoje kūrybinėje biografijoje tai buvo išskirtinis atvejis“, – iš karto po premjeros Barselonoje įspūdžiais dalijosi O.Koršunovas.
Daug lūkesčių Katalonijos teatro pasaulyje sukėlęs „Dėdė Vania“ susilaukė itin gerų recenzijų. Jį kritikai vienbalsiai vadina „šviežiu oro gūsiu“ ir skatina prodiuserius dažniau imtis iniciatyvos kviestis režisierius iš užsienio. Atrodo, kad Katalonijos ir Ispanijos kritikai yra išsiilgę teatro naujienų. 
Pasak didžiausio Ispanijos dienraščio „El País“ kultūros žurnalisto ir teatro kritiko Jacinto Antono, O.Koršunovo „Dėdė Vania“ turi visus ingredientus, kurių reikia tam, kad A.Čechovas „suveiktų“. 
„Norint žinoti, ar A.Čechovas veikia, t. y. ar pagal jo pjesę pastatytas spektaklis pataiko į publikos taikinį, žiūrovas turi išgyventi keletą dalykų: jis turi įsilieti į emocinę pjesės atmosferą ir jausti, kad personažų jausmai ir kančios jį vienaip ar kitaip liečia; kažkuriuo metu jį turi užvaldyti nenumaldomas liūdesys, galbūt jam net turi sudrėkti akys; jis turi dūsauti ir nuspręsti, kad gyvenimas yra gražus ir kitą akimirką visiškai pasiduoti melancholijai.
Jis turi suprasti istoriją ir, žinoma, jaustis dėl to protingas; jis turi suprasti personažų elgesio priežastis ir projektuoti jas savyje. Žiūrovasis turi jausti, kaip ir personažai, ypatingą neapsakomą džiaugsmą ir kartais jis turi juoktis – taip, juoktis per A.Čechovo pjesę, nors tai ir gali atrodyti keistai“, – rašė J.Antonas. 
Pasak kritiko, „visa tai įvyksta nepaprastame „Dėdės Vanios“ spektaklyje, kuriuo „Temporada Alta“ festivalį atidarė žymusis lietuvių režisierius O.Koršunovas su katalonų aktoriais, vedamais įspūdingo ir visagalio Julio Manrique.
Vien tik dėl tos scenos, kurioje jis sporgsta sužinojęs apie mintį parduoti dvarą, verta išsėdėti visas tris spektalio valandas (bet tokių scenų bus daug!).
Tai beprotystės ir dramos protrūkis, kai Vania ištaško gėlių puokštę pripildydamas sceną raudonų lyg kraujas žiedlapių ir mes žiūrime į tai susigūžę tol, kol jis pats pratrūksta katarsiniu juoku.
Kai kuriomis akimirkomis J.Manrique, tvirtai vaikštantis po sceną, atrodo kaip Jude'as Law.  Bet visi aštuoni aktoriai yra didingi. Retai kada spektaklyje pagal A.Čechovo pjesę matome taip gerai paskirstytus vaidmenis ir tai lemia visada aukštą spektaklio emociją“, – toliau liaupsių lietuviškam ir kataloniškam spektakliui  negailėjo  J.Antonas. 
Ispanų kritikas taip pat pabrėžė Telegino vaidmens svarbą šiame spektaklyje.
„Vienas O.Koršunovo spektaklio herojų yra senas subankrutavęs turtuolis Ilja, kurį vaidina elektrine gitara grojantis latvis Kasparas Bindemanas ir kurio egzotiška tartis puikiai įsilieja į spektaklio koloritą.
Kiti spektaklio bruožai yra ketvirtosios sienos nugriovimas, judesių kartojimai, vaizdo efektų panaudojimas ir  galingi garso efektai. Visa tai daro spektaklį absoliučiai kanonišką.“ 
„Lietuvių režisierius savo spektakliuose taikliai šaudo. Žironoje jis jau pristatė dešimt spektaklių ir visus kartus buvome priblokšti. Ir šis „Dėdė Vania“ nėra išimtis.
Rytų Europoje į teatrą žiūrima labai rimtai ir A.Čechovas yra jų tradicijos dalis taip pat, kaip mūsų šalyje Federico Garcia Lorca. Šis rusų autorius yra problemiškas ir statyti jo pjeses mums nelabai pavykdavo. Bet O.Koršunovo spektakliuose yra visiškai kitaip“, – portale „Meno laikas“ („El temps de les arts“) rašė katalonų kritikas Andreu Gomila. 
Kritikas baigė savo recenziją mintimi, kad „Temporada Alta“ iniciatyva kviestis režisierius iš užsienio neturėtų būti retenybė.
„Kiekvieną tokią iniciatyvą ligi šiol lydėjo sėkmė. Nesinorėtų laukti kito festivalio norint išvysti dar vieną perlą. Barselonos teatrai taip pat turėtų prisidėti prie šios iniciatyvos. Be to, būtų gerai, jei jauni režisieriai taip pat galėtų gauti tokius gerus aktorius, kurie teko O.Koršunovui“, – šaudydamas į prodiuserių pusę recenziją baigė A.Gomila.
Ištikimybė tekstui ir užburianti muzika – tas pats leitmotyvas kartojasi gausybėje ispaniškų ir kataloniškų recenzijų. 
„Geriausia iš daugybės gėrybių, ką galima pasakyti apie šį spektaklį, yra jo absoliuti ištikimybė tekstui, jis siūlo mums nepaprastai aiškią ir emocišką interpretaciją. Taip pat reikėtų išskirti nostalgišką, greitai prilimpančią A.Jasenkos melodiją, kuri kuria spektaklios leitmotyvą“, – rašė dienraščio „El País“ šeštadieninis kultūros  priedas „Babelia“. 
Ilgame pagyrų spektakliui negailinčiame tekste kritikas išskiria, pasak jo, „akimirkas, kurių neįmanoma ištrinti iš atminties“.
„Tai nepaprastai efektinga Jelenos, kaip undinės išsitiesusios ant pianino, poza; komiškas profesoriaus persekiojimas su pistoleto šūviais ir nerimą keliantis Vanios šūksnis: „Kur sušiktas kritikas?“, degančio pianino ir visą sceną praryjančios liepsnos vaizdas pirmojo veiksmo pabaigoje – nuostabi vidinio gyvenimų švytėjimo metafora.“ 
Kitas recenzijose pasikartojantis motyvas – amžinas A.Čechoviškų temų aktualumas, kurį pabrėžia O.Koršunovo spektaklis. Recenzijas vainikuoja tokios antraštės kaip „Vanios kančios yra ir mūsų kančios“ ar  „Tai, kas rūpėjo A.Čechovui, svarbu ir vakar, ir šiandien“.  
Katalonijos dienraštis „Ara“ rašė: „Šalin natūralizmą. Tegyvuoja natūralizmas“, – skelbia O.Koršunovas beveik tris valandas trunkančiame spektaklyje, kuriame jis sugriauna ketvirtą sieną daugybę sykių tuomet, kai aktoriai kreipiasi tiesiai į žiūrovus A.Čechovo žodžiais. 
Gydytojas kalba apie savo laiką, bet jo pasvarstymai, personažų kančios skamba visiškai aktualiai. Jie kalba mums. Ypač tuomet, kai Astrovas išeina į priekį kaip Gretos Thunberg pirmtakas ir paskelbia apie būsimą klimato apokalipsę.
Tai viena pagrindinių temų šiame spektaklyje, kuriame nuolat rodomos gamtos projekcijos. O.Koršunovas gerbia tekstą ir idėjas, tačiau jis labai talentingai nepaklusnus sceniniuose sprendimuose. Jis diktuoja savo sceninį laiką įvesdamas veiksmus ir būsenas, kurie aiškiai iliustruoja personažų jausmus.“
Muzika ir vėl nelieka nepastebėta: „Reikia būtinai paminėti garso takelį, kuris lydi spektaklį visą laiką su elektrinės gitaros, grojamos Telegino personažo, intarpais.“
„Mes norime naujų režisierių“ – tokia antrašte skaitytojus provokavo A.Gomila. Pasak jo, Katalonijos teatrui reikia šviežienos, nes šiuo metu „visi spektakliai yra suvienodėję“. 
Kritikas pabrėžė, kad iš kitur atvykę režisieriai – lenkas  Krystianas Lupa,  urugvajietis Gabrielis Calderonas, belgas Guy Cassiers ar lietuvis O.Koršunovas yra katalonų teatrui kaip oro gūsis, įkvepiantis vietos aktorius. 
„Nenoriu būti provincialus ir sakyti, kad visa, kas ateina iš užsienio, yra geriau. Bet su kiekvienu šių režisierių vizitu mūsų teatras paauga per sprindį“, – sakė A.Gomila.  
„Temporada Alta“ festivalį inauguravęs O.Koršunovo „Dėdė Vania“ įrodo, iki kokio lygio mūsų teatro sistemai reikia naujų režisierių. Spektakliams reikia deguonies ir net galbūt mums patiems reikia išmokti žiūrėti kitaip į teatrą ir į meną. Ir tai dar sykį pasitvirtino „Canal“ teatre, kur O.Koršunovas mums patiekė „Dėdę Vanią“. Tai buvo tikras delikatesas. Jau labai seniai nesu matęs tokio įkvepiančio ir įelektrinto aktorių ansamblio. Kaip aktoriai žvelgia vienas į kitą ir kalbasi vien gestais.“
Netikėčiausias ir turbūt dėl to daugiausia kritikų dėmesio po katalonų teatro ir kino žvaigždės J.Manrique sulaukė Teleginą vaidinantis latvių aktorius K.Bindemanas.
„Netgi ir šekspyriško kvailio figūra, kurią O.Koršunovas pats išsigalvojo su latvių muzikantu K.Bindenmanu, yra dieviška“, – gyrė netikėtą lietuvių režisieriaus sprendimą katalonų kritikas. 
Sprendžiant iš kritikų pasisakymų, O.Koršunovas kataloniškoje vištidėje sukėlė tikrą sąmyšį. Ne vien dėl netikėtų sceninių sprendimų. Pasak žiniasklaidos, jo sceninis pasiūlymas atskleidė iki šiol nematytus geriausių Katalonijos aktorių talentus. 
„Kai kviestiniai režisieriai dirba su katalonų aktoriais, visada laukiama staigmenų. Pavyzdžiui, dramatiškas J.Manrique (Vania) pažeidžiamumas, nekaltas Raquel Ferri (Jelena) toksiškumas ar atkaklus ir švelnus Julia Truyol (Sonia) ryžtas. Tai spalvos, kurių iki šiol nematėme.
O.Koršunovas kuria paveikslus, tarytum jie būtų atvirukai, kuriuose aiškiai nupiešti personažų žvilgsniai.  Daug ką pasakantys žvilgsniai.
Tai toks spektaklis, kuriame tu gali stebėti ne tą, kuris kalba, bet tą, kuris klausosi. Galbūt dėl to, kad  istorija yra ta pati, o dramaturgijoje kyla sąmyšis tik tuomet, kai vietoj tarnų įspėjimų skamba mobilieji telefonai ar absoliučiai valdančią pianino harmoniją sugriauna elektrinės gitaros verksmas.
A.Čechovas pasklebia nuosprendį dvarui, nusiaubdamas jį emocijų audra. Režisierius sudaužo jį ekscentriškais (kaip, pavyzdžiui, vištidės choreografija ar viščiuko ieškojimas po salę) scenos sprendimais.
O.Koršunovas sukėlė sąmyšį vištidėje. Faktas tas, kad per tą laiką atradome iki šiol neatvertus aktorių talentus. Tai nuotykis, į kurį „Temporada Alta“ turėtų leistis ir toliau“.
Taip „Dėdės Vanios“ nuotykį  apibūdino Katalonijos dienraštis „El Punt d‘Avui“, kurio antraštė yra tiesiog: „Sąmyšis vištidėje“. 
Iš katalonų kalbos vertė ir parengė Kristina Nastopkaitė

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.