Lapkričio 17 d. įvyko naujo, kaip nurodoma teatro informacijoje, devinto „Traviatos“ pastatymo premjera Lietuvos nacionaliniame operos teatre. Ir jau iš anksto pavydžiu tiems, kas šį spektaklį žiūrės gruodžio 31-ąją: katarsinis finalas naujametinėje euforijoje turėtų nuskambėti ypač jaudinančiai ir pakylėtai.
Sprendimas premjerą parengti anksčiau (ne gruodžio 31 d.) – išmintingas, nes per mėnesį spektaklis „susigulės“, o atlikėjai „įsivažiuos“. Atsiras daugiau ramybės ir pasitikėjimo ir liks mažiau bereikalingo (nors per premjerą neišvengiamo) streso.
Naujausią LNOBT „Traviatos“ spektaklį kūrė italų statytojai: režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi, kostiumų dailininkas Giuseppe Palella ir choreografas Mattia Agatiello, kuriems talkino šviesų dailininkas Levas Kleinas.
„Muzikalė dalis“, kaip parašytų Kauno tarpukario muzikos kritikas, buvo ruošiama vietinių teatro pajėgų: spektaklio muzikos vadovas, dirigavęs ir premjerą – Ričardas Šumila, dirigentas Julius Geniušas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas.
Dainavo taip pat lietuviai: vaidmenis atliko jau šias partijas puikiai žinantys iš ankstesnių pastatymų Joana Gedmintaitė (Violeta), Merūnas Vitulskis (Alfredas), po ilgoko pertraukos į operos sceną sugrįžęs Vytautas Juozapaitis (Žermonas), Liudas Norvaišas (Baronas Diufalis), Rafailas Karpis (Gastonas de Letorjė), šalia kurių pasirodė debiutantai – Ieva Juozapaitytė (Flora), Monika Pleškytė (Anina), Steponas Zonys (Markizas D‘Obinji) ir Kšištof Bondarenko (Daktaras Glervilis).
Spektaklio estetika priminė, sakyčiau, praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio tendencijas – „auksinį“ operos amžių, kaip pasakytų modernių pastatyminių eksperimentų išvargintas žiūrovas, kai operos buvo inscenizuojamos su istoriniais kostiumais, neprigalvojant papildomų reikšmių ar režisieriaus super-koncepcijų: „taip, kaip parašė kompozitorius“ ir kaip metų metais buvo įprasta matyti šią konkrečią operą.
Tarsi bandymas grįžti į tyrumo būseną, „atsukti filmą atgal“, tačiau, žinia, į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Nors naujojo pastatymo scenografija labai spalvinga ir architektūriška, struktūruojanti erdvę, o režisierius operos veiksmą pagyvino ne viena mimanso scena, iliustruojančia dainuojamos arijos turinį, visuma pasirodė ne tiek klasikinė, kiek senamadiška, vietomis perdėm tiesmuka, kartais nuobodoka ir naivi.
Finale Violetos mirties artėjimą iliustruojantys šokėjai su jaučio galvomis ir fantasmagoriškomis juodomis prailgintomis plaštakomis, regis, atklydę iš siaubo filmų, vis dėlto labiau priminė pasakų personažus, kas „Traviatai“, kaip gana realistiškai dramai pagal savo siužetinę prigimtį, nelabai tiko.
Nėra aišku, kodėl per garsiąją „Libiamo“ Alfredas ir Violeta rankoje vietoje elegantiškos taurės turėjo laikyti visą šampano butelį ir dainuojant pilstyti vyną šventės dalyviams: žalias butelis rankoje, kad ir kaip žiūrėtum, atrodo vulgarokai.
Kita vertus, tiems, kas pasiilgęs „tikros operos“, t. y., modernistinių vėjų nepalytėtos sceninės estetikos, šios detalės greičiausiai nebus esminės ir akį bei širdį džiugins vintažinis pastatymas a la Zeffirelli.
Ar opera ir skambėjo lyg iš „aukso amžiaus“ laikotarpio? Kaip minėjau, pagrindinių partijų atlikėjai – ne naujokai, tačiau solistą su metais ir įgyjama patirtimi užgula ir vis didesnė vidinė atsakomybė: juk mažų mažiausiai negali pasirodyti prasčiau, nei lig tol, o po teisybei reikėtų pademonstruoti dar ir išaugusį meistriškumą.
Galbūt būtent tokia maksimalistinė nuostata lėmė, kad Joana Gedmintaitė, bent jau 1 operos veiksme, atrodė kiek susikausčiusi. Solistė viską atliko labai gerai, visos viršūnės buvo tiksliai išdainuotos ir intonuotos, pagrąžinimai ir koloratūros lengvos ir maloniai plevenančios erdvėje, vienu žodžiu, vienas pagrindinių LNOBT sopranų pademonstravo nuostabų bel canto. Tačiau pristigo kažin kokios laisvės, mėgavimosi dainavimu, būnant Violeta.
Galbūt todėl, kad ir kaip būtų paradoksalu, Violeta atrodė gerokai gyvybingesnė ir aktoriniu požiūriu įdomesnė finale, nei pirmajame veiksme (nors, žinoma, liga ir mirties nuojauta lydi šią veikėją nuo pat siužeto pradžios).
Merūnas Vitulskis pasirodė kaip jautrus ir labai gražiai dainuojantis Alfredas. Nors ir jis pirmajame veiksme buvo atsargus, šis solistas daug greičiau visiškai susitapatino su personažu ir ekspresyviu dainavimu išreiškė emocijas. Turtingo tembro skambus M. Vitulskio tenoras ypač gražiai ir jaudinančiai atsiskleidė finale.
Po nemažos pertraukos daugelio melomanų nuostabai į operos sceną sugrįžo Vytautas Juozapaitis. Žermono vaidmuo prieš solistui tampant politiku buvo bene vienas pagrindinių jo repertuare. Premjeroje V. Juozapaičiui išėjus į sceną aplankė jausmas, lyg jis niekad iš čia ir nebūtų išėjęs – kartą įsisavinta interpretacija lieka. Žinoma, lyginant su ankstesnių pastatymų Žermonais, dabartinis dainininko personažas kiek kitoks – galbūt mažiau dramatizmo balse, daugiau tėviškų spalvų vaidyboje. Tačiau publika jo tikrai nepamiršo.
Floros vaidmeniu debiutavo Ieva Juozapaitytė. Kiek nustebino, kad mecosopranui skirtą vaidmenį dainuoja sopranas (o ir kitoje sudėtyje šią partiją atlieka taip pat sopranas Regina Šilinskaitė), galbūt yra ir tokia praktika. Kad ir kaip būtų, jaunosios kartos solistė pasirodė gražiai tiek dainavimo, tiek sceniniu požiūriu.
Choras dainavo ir vaidino užtikrintai, orkestras grojo įkvėptai, nors turbūt būtų keista, jei toks įaugęs į kraują spektaklis, kaip Verdi „Traviata“, orkestrui keltų problemų.
Ričardas Šumila dėjo visas pastangas, kad muzika remtųsi lengvais itališkais štrichais, nebūtų sunkiasvorė, kad nuolat jaustųsi gyvas, verdiškas muzikos pulsas. Tik garsinis akustinis balansas tarp, pavadinčiau, solo ir tutti, kitaip tariant, tarp choro ir solistų dainavimo arba orkestro ir solistų kulminacinėse vietose, galėtų būti geriau išlygintas.
Visiškai suprantama, kad pagrindiniai solistai, norėdami pademonstruoti visas savo atliekamos partijos vokalines spalvas, nenori forsuoti garso, nes tuomet dingsta niuansai, tačiau scenose su choru pastarojo dainavimas tokiu atveju nuskamba per daug agresyviai. Kai kur ir orkestras tiesiog gožė solistus.
Kitaip tariant, kiekvienas spektaklio dalyvis (solistai, choras, orkestras) savo dalį atlieka labai gerai, tačiau iki tobulos visumos dar belieka toms dalims labiau įsiklausyti viena į kitą. O kadangi naujosios „Traviatos“ spektaklių numatyta tikrai daug, tikėtina, kad taip ir įvyks.
