Matyt, kūrybos pakilimą išgyvenantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir dėl to ryžosi imtis šio veikalo, nepabūgęs solistams keliamų jo iššūkių. Vokalinis pilotažas ir dainavimo (prancūziškai!) lengvumas, aktorinė meistrystė (operoje kalbamojo teksto kone daugiau nei dainuojamo!), personažų spalvingumas – tikėtis šiam veikalui suburti nepriekaištingą ansamblį buvo drąsu.
Tačiau praėjusį savaitgalį klaipėdiečių premjeriniuose spektakliuose Žvejų rūmuose, kuriuos dirigavo jų muzikos vadovas Martynas Staškus, dainavo dargi vieni lietuviai – geriausi šio teatro bei kviestiniai solistai.
Sudėtingas arijas lydėję plojimai, šmaikščias scenas – publikos juokas, spektaklius – ilgos ovacijos ir „bravo“ šūksniai bylojo, kad artistams pavyko tai, dėl ko daug prakaito išliedavo pats G.Donizetti, – sudėtingą veikalą perteikti smagiai ir žaismingai.
Nauja operos žvaigždė
Didžiausiu pirmosios premjeros atradimu tapo pagrindinio Mari vaidmens atlikėja Lina Dambrauskaitė.
Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L.Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis, sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai.
Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepinačiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre Lina dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.
Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, po to LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė G.F. Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.
Didžiausias karjeros iššūkis
Sudėtingiausią savo karjeros partiją – Mari mylimojo Tonijo – „Pulko duktėje“ įveikė Tomas Pavilionis. Devynias aukštąsias „do“ garsiojoje „Pour mon ame“ („Mano sielai“) arijoje jis padainavo gal ir ne taip lengvai kaip pagrindinis šių dienų Tonijas meksikiečių tenoras Jevieras Camarena, bet tiksliai, o tai – ne kiekvieno tenoro jėgoms.
Vokalo technikos gludinimas per karantiną artistui išėjo į naudą. Verta paminėti reikšmingą Prancūzijoje gyvenančios lietuvių pianistės Ievos Ponomariovaitės indėlį rengiant premjerai solistus.
Po pasirodymų Klaipėdoje T.Pavilionis išvyko į perklausą Danijoje prisistatyti Europos teatrų atstovams, mat pradėjo bendradarbiauti su tarptautine „Ascolta Artists“ agentūra. Tad greitai Tomas gali sulaukti pasiūlymų užsienyje ir išplaukti į tarptautinius operos vandenis.
Tryško spontaniška dvasia
Beje, buvusios baleto artistės Jūratės Sodytės režisuotoje „Pulko duktėje“ Tonijas – ne tirolietis, kaip originalioje operos versijoje, o jaunas alžyrietis.
Režisierė perkėlė kūrinio veiksmą iš Napoleono karų į Alžyro nepriklausomybės karo (1954-1962) laikus, kai Alžyre aktyviai veikė prancūzų kariškiai. Tai suteikė spektakliui kontrastų, egzotikos ir kažkiek aktualumo, nors pagrindinė „Pulko duktės“ tema amžina – viską nugalinti meilė.
Jautėsi, kad J.Sodytei pavyko uždegti trupę savo idėjomis. Nors artistai apibūdino jos režisūrą kaip labai tikslią ir detalizuotą, neapleido įspūdis, kad spektaklyje daug improvizuojama. Ypač spontaniškas atrodė Liudas Mikalauskas, žibėjęs komiko talentu. Jis įkūnijo Mari užauginusį prancūzų pulko seržantą Sulpicijų.
Daug salės simpatijų pelnė Mari motinos Markizės de Berkenfyld (Loreta Ramelienė) liokajų Hortenzijų vaidinęs Modestas Narmontas.
Jis nedainavo nė viens natos, bet nuolat juokino publiką savo personažo komiškomis manieromis, balso intonacijomis ir reakcijomis.
Naujas režisierės etapas
Režisierė kuklias technines Žvejų rūmų galimybes kompensavo artistų talentais. Ji sumojo paversti privalumais net problemas – pavyzdžiui, vėlai į repeticijas įsitraukusio choristo nepritapimą. Šis pirmasis didelis savarankiškas J.Sodytės operos žanro darbas patvirtino jos kaip jautrios ir profesionalios režisierės reputaciją.
Iki šiol menininkė yra režisavusi Klaipėdos muzikiniame teatre operetę „Kandidas“ ir LNOBT – operą vaikams „Zuikis puikis“ bei ispanišką operetę „Sarsuela“. Nuo 2003 metų ji yra LNOBT choreografė ir operos režisierių asistentė, dirbusi su visais iškiliais šiuo laikotarpiu teatre kūrusiais menininkais – Eimuntu Nekrošiumi, Robertu Wilsonu, Davidu Aldenu, Günteriu Krämeriu, Grahamu Vicku ir kitais.
„Pulko duktėje“ buvo kur pasireikšti ir kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės fantazijai. Ji sukūrė spektakliui apie 100 sceninių kostiumų – nuo karinių uniformų iki musulmoniškų hidžabų ir elegantiškų, 7-ojo dešimtmečio Paryžių menančių apdarų, tik gaila, antrame veiksme padaugintų pagal vieną eskizą.
Išradingai scenos erdvę užpildė scenografė Sigita Šimkūnaitė, vos keliais štrichais perteikusi kontrastingą dviejų veiksmų atmosferą.
