Mano galva, todėl, kad operos pagrindinės partijos reikalauja ypatingų balsų: techniškai labai lankstaus plataus diapazono koloratūrinio soprano (operos fanai tikrai klausėsi legendinės Joan Sutherland, Natalie Dessay įrašų) ir tokio pat lengvo tenoro, puikiai valdančio aukščiausiąjį registrą (kaip Juan Diego Florezo ar Javiero Camarena'os).
Tad galima sveikinti Klaipėdos muzikinį teatrą, reikiamus balsus suradusį ne kur nors užsienyje, o Lietuvoje, ir net ne vieną, o bent dvi sudėtis!
Apie pirmąją premjerą, kurioje dainavo mūsų lakštingala Lina Dambrauskaitė, Tomas Pavilionis ir Liudas Mikalauskas, jau rašyta, taip pat džiaugtasi ir socialiniuose tinkluose (esu informuota kitų asmenų, nes nesinaudoju šiuo XXI amžiaus stebuklu). Lankiausi antrojoje premjeroje (lapkričio 13) ir patyriau išties daug labai malonių įspūdžių. Tad šis tekstas – apie tai, daugiausia – apie muzikinę spektaklio plotmę.
Klaipėdos muzikinio teatro orkestrą girdėjau senokai, tad nekantraudama laukiau uvertiūros bei spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Martyno Staškaus pasirodymo. Suklusti paragino jau pati pirmoji ilgesingai valtornos išdainuota lyriška tema, kuriai atitarė tiksli, susiklausiusi medinių pučiamųjų grupė. Kartojant temą ir muzikai rutuliojantis toliau, pasigirsta darnus stygininkų balsas, ypač gražus ir tikslus smuikų unisonas.
Žvaliai suskambėjo tercijomis atlikta trimitų maršinė tema, kurią operoje dainuos Mari, pritardama būgnu. Šviesi linksma uvertiūros muzika, vedama patyrusios M. Staškaus rankos, nuteikė optimistiškai, o teatro orkestras nusipelno nuoširdžių pagyrimų. Užbėgdama sau pačiai už akių iš karto tvirtinu: per visą spektaklį orkestras grojo darniai ir tiksliai, solistams pritarė labai dėmesingai. (Gal keliose vietose solistams norint laisviau atsikvėpti, dirigentas galėjo jiems padėti.)
Atskirai norisi pagirti antrajame veiksme skambėjusį orkestro koncertmeisterės gražų stilingą solo ir atmintyje užsifiksavusį išraiškingą anglų rago balsą.
Atskleidus uždangą publikos laukė siurprizas: vietoje Tirolio kaimiečių, režisierei veiksmą perkėlus į Alžyrą, scenoje būriavosi vyrai tos šalies kostiumais, o scenovaizdyje dominavo aukšti molio spalvos mūrai. Spektaklio režisierė Jūratė Sodytė pasidavė dabarties statytojų pamėgtam laiko ir vietos kaitaliojimui, neva priartinančiam operos turinį prie dabarties žiūrovo.
Ar šiandienos klaipėdiečiui, kauniečiui, vilniečiui tebėra aktualiausias XX a. viduryje vykęs Alžyro pasipriešinimo judėjimas, lieka atviras klausimas. Opera yra komiška, alžyrietiškas pirmo veiksmo scenovaizdis ir ypač charakteringi kostiumai kūrė kažkokią vaikiškų pasakų atmosferą. Tiesą sakant, visa tai galėjai priimti tiesiog kaip gryną pokštą, nepaisant spektaklio programėlėje rimtai dėstomos sumanymo koncepcijos. Politiškai korektiškai galima pridurti: režisierės valia rinktis, o mūsų valia priimti arba ne.
Gerai, kad opera tebėra visų pirma muzikinis veikalas, ypač turint omenyje Gaetano Donizetti epochą ir gražųjį dainavimą, bel canto. Tiesa, prancūziškai atliekamoje operoje yra daugybė lietuviško kalbamojo teksto, reikalavusio iš solistų papildomų pastangų. Reikėjo iš prancūzų kalba dainuojamos muzikos staigiai persijungti į lietuvių kalba tariamą tekstą, reikalavusį raiškios tarties ir tinkamų šnekamųjų intonacijų.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjai Rita Petrauskaitė ir Mindaugas Jankauskas su šiomis užduotimis susidorojo pagirtinai. Neprasprūdo nė viena lietuviškai ištarta replika, jų kalbėjimas buvo beveik natūralus, be dirbtinumo, kurio pasitaikė kitų atlikėjų žodinėse replikose. Bet svarbiausia – pats dainavimas.
Tonijaus vaidmenį kūręs Mindaugas Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas turtėjo spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, su kokybiškai praskambėjusiomis viršūnėmis.
Rita Petrauskaitė sukūrė įsimintiną Mari vaidmenį. Žavėjo ne tik jos dainavimas, lengvai sklindantis balsas, bet ir ypač įtaigi vaidyba. Pati pirmoji arija „Chacun le sait, chacun le dit“ dar nesuskambėjo taip, kaip norėtųsi ir kaip solistė gali ją atlikti. Tiesą sakant, abejoju, ar galima susikaupti gana sudėtingai muzikiniu požiūriu muzikai, kai tuo pat metu turi lakstyti aukštyn žemyn stačiais laiptais...
Tolimesniuose operos numeriuose atsiskleidė didelis R.Petrauskaitės vokalinis potencialas. Jos atliekamos arijos ir ansambliai – duetai, tercetai – žavėjo gyvomis balso intonacijomis, skaidrumu, skambiu aukštuoju registru ir viršūnėmis iki trečiosios oktavos re! Bet yra dar ką ir tobulinti, reikėtų atkreipti dėmesį į intonavimą, jis turėtų tapti juvelyriškai tikslus.
Gana sudėtingų ansamblių kupiną seržanto Sulpicijaus partiją atliko jaunas solistas Vilius Trakys. Pradžioje kiek įsitempęs, pamažu atlikėjas atsipalaidavo ir dainavo vis ryškiau. Daliai Kužmarskytei, atlikusiai Markizės de Berkenfyld vaidmenį, ypač pavyko vaidybinės užduotys. Judrūs ir išraiškingi buvo vyrų choro artistai, azartiškai kūrę individualius pulko kareivių portretus. Gerai skambėjo gausūs vyrų choro numeriai, pasižymėję jautria dinamika, darniu ansambliu su solistais.
Komedijos žanras kviečia publiką pralinksmėti ir smagiai pasijuokti. Tokių momentų šiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje buvo gausu. Bent jau aš nesyk nesusivaldžiau garsiai nenusikvatojus! Belieka pasveikinti Klaipėdos muzikinį teatrą, pirmą kartą Lietuvoje pastačiusį šią melodingą, žavią ir linksmą G.Donizetti operą. Tikrai verta dėl to vykti į Klaipėdą. Jos muzikinis teatras tampa meniškai reikšminga vieta.
