Ledinėje scenografijoje įrėmintas judančių vaizdų kūrinys pasakoja apie būties trapumą ir tvarumą, užgimstantį nesibaigiančiame gyvybės cikle. Du pasauliai – dangaus ir žemės, gyvybės ir amžinybės – egzistuoja vienas greta kito, neišvengiamai vienas kitą papildydami.
Juos skirianti riba – nematoma, tačiau jaučiama. Nors spektaklio premjera įvyko 2015 metais, šis „Stiklo sodų“ rodymas yra tik trečiasis. Todėl spektaklis kinta laike.
Apie scenoje kvėpuosiančius „Stiklo sodus“ kalbamės su spektaklio choreografe Aira Naginevičiūte.
Šis šokio spektaklis rodomas itin retai – scenoje žiūrovai jį išvysti galėjo vos keletą kartų. Vis tik spektaklis sukurtas prieš šešerius metus. Kaip per visą tą laiką jis kito? Ar įvyko kažkokia esminė jo transformacija?
Nors suvokiu, kad nuo premjeros praėjo šešeri metai, man neatrodo, kad laiko praėjo tiek daug. Kadangi spektaklis buvo parodytas tik du kartus, turiu jausmą, kad spektaklis įgyja naujų atspalvių, keičiasi ir mūsų, kūrėjų santykis į jį.
Kūrybos pradžioje keliami spektaklio klausimai liko pamatiniai, tačiau su laiku vyksta neišvengiamas virsmas: kūnai atsineša kitas patirtis. Tačiau kūnai ir prisimena. Nors scenografijos idėja ar pačios scenos nesikeis, jaučiu, kad vis dar vyksta kūrybinis procesas.
Šiuo atveju tikriausiai visai natūralu, kad spektaklis išgyvena naujus kūrybinius virsmus – per mažai jo būta scenoje. Tačiau kalbant bendrai: ar jūs, kaip kūrėja, esate linkusi meno kūrinį paleisti, ar vis dėlto kiekvienose spektaklių repeticijose kūrinį permąstote?
Su šią vasarą įvykusios instaliacijos „Nėščia tyla“ išgyventu procesu, viską paleidau. „Nėščią tylą“ pavadinčiau kūrybinę patirtį atliepiančiu DNR. Ši instaliacija – gijos, kurios tęsiasi, peržengia chrestomatinio laiko ribas įpinant kūrinius, žmones, emocijas, jausmus.
Žmogaus būties klausimai – spektaklio „Stiklo sodai“ pagrindas. Tačiau žiūrint šį spektaklį vis lydi jausmas, kad esminis leitmotyvas čia yra anapusybė, o galbūt kažkokia tarpinė būsena.
Tų potemių šiame spektaklyje yra labai daug. „Stiklo sodai“ – tarpsmas, erdvinė, režisūrinė, teminė begalybė. Ir ta begalybė keliauja tarp šiapus ir anapus. Bet anapusybė mano spektaklyje nėra mirtis ar išėjimas: anapusybė yra kažkur tarp žemės ir dangaus. Ieškojom sąsajų, kas yra gyva, negyva, kas yra „Stiklo sodai“?
Neseniai su kūrėjais atsiminėme spektaklio dramaturgiją – ji atspindi personažų būsenas. Anapusybė man – tarpinė būsena, kai esi vis dar čia, bet jau nebe čia. Šią temą įvairiomis klostėmis papildėme ieškodami tarpinės būsenos sąšaukų.
Jūsų spektakliuose svarbi dedamoji yra scenografija. „Stiklo soduose“ šis santykis itin jaučiasi. Čia judesys ir scenografija – tarsi vienas kitą papildantys indai. Kaip konstravosi visas spektaklio audinys? Ar scenografija ėjo greta?
„Stiklo sodų“ metu su komanda turėjome labai ilgą kūrybinę laboratoriją. Galutiniame etape atsirado ledo skulptūros. Taigi, ledas šiame spektaklyje man ir scenografui Arūnui Adomaičiui tapo kūrybine laisve, bet kartu ir finansiniais pančiais.
„Stiklo sodus“ įsivaizdavau tarp žemės ir dangaus. Ieškojom būdų, kaip juos, kabančius sukurti scenoje. Atrasta permatoma medžiaga įgalino išreikšti mūsų vaizdinius. Kadangi tikiu, kad kūrybą, meilę, santykius, kaip ir vaikus gyvenime reikėtų išnešioti ir išsupti, įsupau ir šiuos sodus.
Jūsų pastarųjų metų darbus pavadinčiau spektakliais, artimais egzistencializmo filosofijai, jos keliamiems klausimams. Tačiau atrodo, kad su paskutiniu darbu „Alkis“ prasideda kažkoks naujas kūrybinis etapas – keičiasi ir spektaklių vizualinė, ir judesio raiška. Visgi, filosofinės potekstės išlieka...
Taip. tas vizualinis periodas, kvestionuojantis ribines būsenas, dabar jau yra praėjęs. Man atrodo, kad tos paieškos, laboratorijos, eksperimentai ir klausimai, kuriuos kėliau, jau yra pragyventi. Jaučiu, kad tam tikras etapas praėjo, dabar prasideda kitas.
Naujausio savo spektaklio „Alkis“ atveju, mums filosofinių paieškų reikėjo, kad šokėjams padėtume sukurti tam tikrus distopinio pasaulio kodus. Kaip sukurti tokią būseną, kuri netiesiogiai galėtų tarp žmonių pramušti vyraujantį stiklą, jį ištirpdyti?
Jei „Stiklo soduose“ man norėjosi sukelti atskirtį, leisti žiūrovui fiziškai pajusti tą pereinamąją būseną, kuri jį skiria nuo scenos, tai „Alkyje“ priešingai – norėjosi, kad šokėjai iš tiesų egzistuojantį stiklą tarp žiūrovo ir šokėjo pramuštų; neleistų, kad jis būtų riba. Filosofija čia buvo įrankis.
O jei kalbėtume apie Airos Naginevičiūtės, kaip choreografės filosofiją? Jūsų kūryboje, šokyje tas filosofinis audinys visuomet egzistuoja: būsena, kuri slypi už sukurto, sukonstruoto šokio darbo.
Kūryba yra menininko apsinuoginimas. Savo paskutiniame darbe „Alkis“ norėjau pažvelgti, kiek žmogus gali būti jautrus, tikras, atviras santykiui į save, į kitą, ir į pasaulį. O spektaklyje fiziškai stovintys stiklo cilindrai kelia nujautrėjimo klausimus.
Man yra svarbus spektaklio daugiasluoksniškumas. Taip pat svarbu vaikščioti tam tikromis paribėmis. O temos vystosi paraleliai. Kurdama visada galvoju, kaip užmegzti santykį su žiūrovu, kad atėjęs į šokio spektaklį jis atrastų bent nedidelę dalelę savęs. Galbūt mano darbuose taip ir iškyla tas filosofinis sluoksnis.
