Tris iš jų, diriguojant Robertui Šervenikui, atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Koncertą vainikavo ketvirtoji, kompozitoriaus Luiso Gustavo Prado kompozicija „Concierto de piano para la mano izquierdo“ (2002), atlikta prie simfoninio orkestro prisijungus solistui: kompozitoriaus sumanymu vien tik kaire ranka fortepijono partiją atliko pianistas Andrius Žlabys.
Didžioji renesansinė Valdovų rūmų menė – išties ištaiginga erdvė koncertui, paskutiniajam festivalio akcentui teikusi tikros iškilmės aurą. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ne tik atskleidė jos privalumus susirinkusiai publikai, bet ir puikiai išnaudojo tą aplinkybę, jog tarp scenos bei publikos neįsiterpia formali scenos riba, kokia esti įprastesnėmis tokiems koncertams aplinkybėmis Nacionalinėje filharmonijoje ar Kongresų rūmuose.
Be to, toji tvyranti atmosfera erdvę užliejus koncerto garsams kartu stebina bei žavi itin paveikiu, magišku akustiniu efektu. Žinoma, visos šios koncertinės erdvės savybės neturėtų didesnės reikšmės, jei jos užduotas iškilmingas tonas nepakylėtų atlikėjų ir publikos, o orkestras scenoje nespinduliuotų užburiančia energija.
Pirmieji koncerte nuskambėję kūriniai sukurti šių metų „Gaidos“ kviestinių kompozitorių – tai Michaelio Beilio „Aus Eins mach Zehn“ (2000) ir Hanso Abrahamseno „Stratifications“ (1975). Abiejų autorių muzika jau buvo skambėjusi festivalio programoje kitame kontekste. Vokiečių kompozitoriaus Michaelio Beilio atveju šis kontekstas skyrėsi gerokai pastebimiau ir šis skirtumas buvo tiesiog akivaizdus.
Įvairias medijas, fonogramą, garso ir vaizdo efektus pasitelkiančio kompozitoriaus kūriniai charakteringai suskambėjo abiejose Menų spaustuvės koncertinėse programose, ansamblių „Nadar“ (Belgija) bei „Synaesthesis“ (Lietuva) dėka.
Kompozicijai „Aus Eins mach Zehn“ autorius taipogi pasitelkė fonogramą. Jau ankstesniuose festivalio koncertuose publika galėjo įsitikinti stebėtina kompozitoriaus pasitelkiamų technikų logika bei matematine precizika.
Kūrinys „Aus Eins mach Zehn“ taipogi grindžiamas savotiška formule – orkestrui atliekant kūrinį, jo išankstinis įrašas grojamas „atbulai“, tačiau pagal kompozitoriaus sumanymą šios abi versijos skamba identiškai.
Publika, besiklausydama kūrinio, yra informuota apie šį simetrijos bei inversijos efektą. „Aus Eins mach Zehn“ – temperamentinga, dinamikos ir veržlios įtampos kupina kompozicija, tad jos racionaliajam pradui tarytumei oponuoja to prado ekspresyvusis kontrapunktas.
Atsigręžiant į visą šių metų „Gaidos“ repertuarą, danų kompozitorių Hansą Abrahamseną galima nedvejojant pavadinti ryškiausiu šių metų festivalio svečiu. Prieš šį finalinį koncertą festivalyje jau skambėjo keletas kompozitoriaus kūrinių simfoniniam orkestrui bei ansambliui.
1975-ųjų kūrinys „Stratifications“, viena vertus, tarytum kviečia mus pasivaikščioti po Modesto Musorgskio „Parodų paveikslėlių“ promenadą, kurioje imame stebėti vienas po kito pasirodančius muzikinius paveikslus, jų atskirus fragmentus, tačiau, kita vertus, šie atskiri fragmentai demonstratyviai išsisklaido, imdami dreifuoti laike ir erdvėje.
Galiausiai patiriame mūsų vaizduotėse išsitęsiančią ar pamažu susiliejančią perspektyvą, čiuopiame intuityvaus dvelksmo vos įžvelgiamai piešiamus miniatiūrų kontūrus, kol palengva imame dvejoti, ar tai kubistinis miražas, ar impresionistinė nuojautų choreografija.
Šis ankstyvas Hanso Abrahamseno kūrinys festivalio paskutiniame koncerte skambėjo itin charakteringai, tarytum apibendrindamas kompozitoriaus kūrybinę manierą.
Festivalio publika neabejotinai laukė ir pasaulinės premjeros – Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Catharsis“. Parašytas pandemijos laikotarpiu patirtų išgyvenimų fone, kūrinys nestokojo ne tik filosofinės, bet ir psichologinės dimensijos. Jau tapo įprasta lietuviškąją kompozicijos mokyklą sieti su postromantine pagava ir labai specifiniais, individualiai ir unikaliai traktuojamais minimalizmo prieskoniais.
Nesinori subanalinti nei įspūdžio, nei vertinimo, tačiau nuo šios mūsuose itin šaknis įleidusios tradicijos nebuvo labai nutolta. Melancholiško liūdesio, santūraus dramatizmo, emocingo bangavimo sklidina kompozicija savais konsonansais lydėjo klausytojus visą katarsio link kreipiančią kelionę. Lapkričio pradžioje, tik savaitei praėjus po ilgojo Vėlinių savaitgalio, kūrinys skleidėsi it turininga, brandi rudeninė melodingų įspūdžių puokštė.
Madride gyvenančio iš Puerto Riko kilusio kompozitoriaus Luiso Gustavo Prado, Valstybinio simfoninio orkestro bei pianisto Andriaus Žlabio dėka turėjome progą stebėti koncertą, kuriame pianistas savąją partiją atliko tik kairiąja ranka. Jau vien šis virtuoziškas 2002 m. sukurto kūrinio „Concierto de piano para la mano izquierdo“ aspektas žavėjo savo efektingumu bei paradoksalia elegancija.
Skaitydami kūrinio aprašymą, sužinome, jog kūrinys įkvėptas kompozitoriaus studijų metų bičiulystės su Ignatijumi Solženicynu, rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno sūnumi, Ignatijaus pagarbos fortepijono dėstytojui Gary Graffmanui bei pastarojo atliekama Prokofjevo Trečiąja sonata: „Ypač prisimenu pasažą kairei rankai, kuriame Graffmanas į pirmą planą iškėlė melodiją, palydimą ritminio akompanimento.
Mane sužavėjo spalviniai melodijos ir akompanimento kontrastai. Tarytum pianistas grojo trimis rankomis. Nusprendžiau sukurti kai ką panašaus, demonstruojančio analogiškus techninius sprendimus, kuriuos išgirdau Prokofjevo muzikoje.“
Andriaus Žlabio viena ranka atliekama fortepijono partija išties tam tikra prasme galynėjosi su simfoniniu orkestru, o atlikėjo charizma neleido abejoti nelygiavertėmis jėgomis. Taipogi dramatiškas, siužeto elementų turintis kūrinys puikiai vainikavo finalinį festivalio koncertą.
Festivalis „Gaida“, štai jau antrus metus, šįkart – kur kas sėkmingiau ir užtikrinčiau – besigalynėjantis su pandemija, baigėsi. Nurimus aplodismentams, ateina laikas subrandinti dar nenusistovėjusius įspūdžius. Laikas refleksijoms, vertinimams ar tiesiog kūrybiškai bei estetiškai prasmingai pauzei.
Ilgamečio festivalio organizatorius, kaip ir šių metų festivalio dalyvius, galima pasveikinti su didesnėmis bei mažesnėmis sėkmėmis bei, kaip ir kasmet, pasidžiaugti visomis išlaikytomis tradicijomis, kuriomis „Gaida“ kasmet džiugina jau susiformavusią ar aplink festivalį vis besiburiančią publiką.
