Baleto premjeros „nuskambėjo“, nes būtent muzika, LNOBT orkestras ir vyriausiasis teatro dirigentas Ričardas Šumila tapo pagrindiniu to vakaro įkvėpimo, susižavėjimo, išsipildžiusių vilčių šaltiniu.
Skambėjo du XX a. pradžios muzikos šedevrai – tokie skirtingi ir tokie panašūs savo laikmečiui būdinga dvasia, pažymėti laisvės, nerimo, nuojautų ir dar tik įvyksiančių baisių socialinių kataklizmų ženklu.
Premjeros idėja kilo salone
Austrų kompozitorius, vėliau peržengęs visas įmanomas komponavimo ribas ir, galima teigti, „išfilosofavęs“ dodekofoninį kompozicijos metodą A.Schönbergas „Pragiedrėjusioje naktyje“ dar reiškiasi hiperromantiška Richardo Wagnerio dvasia. Kūrinys išskirtinis formos tobulumu: nenutrūkstančioje melodijų tėkmėje temos keičia viena kitą – suskamba vis įspūdingesnė už prieš tai buvusią.
Neatsitiktinai įkvėpimo šaltiniu kompozitoriui tapo Richardo Dehmelio eilėraštis „Verklӓrte Nacht“ ( liet.“Pragiedrėjusi naktis“, angl. „Transfigured night“ ). Muziko klausaisi kaip poemos, išretėjusiame ore sulaikęs kvėpavimą.
Įdomu, kad Krzysztofą Pastorą, baleto „Pragiedrėjusi naktis“ choreografą, mintis sukurti šį sceninį veikalą aplankė privačios vakarienės su Gintautu ir Rūta Kėvišais metu. R.Kėvišienė užsiminė, kad šis A.Schönbergo šedevras yra jos vienas mėgstamiausių muzikinių kūrinių ir pasiūlė idėją sukurti baletą pagal šią muziką. Štai toks nuostabus saloninis posūkis, nulėmęs reikšmingą meno įvykį mūsų scenoje.
Įvairiomis regalijomis apdovanotas, aktyviai kuriantis estetas ir galbūt paskutinis romantikas K. Pastoras nenuvylė. A.Schönbergas, R.Dehmelis ir K.Pastoras, kas dar galėtų būti tikriau, natūraliau?
Priminė arabiškus rašmenis
Regis, jau mintinai žinomi jo judesių deriniai, tie tik jam būdingi galvos kryptelėjimai, kiek nervingai plazdančios rankos, įspūdingi, dinamiški arabeskai, švelnūs pakylėjimai skamba vėl naujai, hipnotizuoja, pinasi akyse ir mintyse tarsi egzotiški arabiški rašmenys. „Pragiedrėjusios nakties“ choreografija nepaprastai organiška, sąlyginai lengva šokti, lengva išsilieti, atsiskleisti baleto šokėjams.
Toje poezijoje stipria atrama tapo Adomo Jacovskio sukurta scenografija. Vienas, daugybę prasmių slepiantis objektas, – šio meistro braižo ypatumas. Galingas nežinomo paukščių dievo sparnas, čia švelniai pridengiantis įsimylėjėlius, čia atšiauriai atsisukantis savo aštriąja didelių plunksnų puse, tarsi lėtai plasnoja viso spektaklio metu, kuria paslaptingą atmosferą, byloja apie gamtos ir žmogaus neišardomą vienybę, natūralią būtį, meilę.
„Gamta it šventykla, kurios kolonada skivytais frazių neryškių dermingai skamba“, – rašė Charlesas Baudelaire'as. Panašia dvasia kūrė ir kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, išsitarusi, kad ją inspiravo prerafaelitų, XIX a. kūrusių dailininkų menas ir konkrečiai Johno Millaiso paveikslas „Ofelija“.
Iš tiesų lengvai banguojantys, kūnu čiurlenantys audiniai, tapybiškai, netiesmukai suderintas spalvų koloritas atrodė įspūdingai. Šviesų dailininko Levo Kleino iliuminaciniai žaidimai galutinai įrėmino vizualinius įspūdžius. Ir dėkui Dievui, nebuvo jokių, šiandien taip mėgstamų vaizdo projekcijų!
Šaukštelis disharmonijos
R.Dehmelio eilėse minimas šaltas, atšiaurus miškas atsispindėjo pagrindinės šokančios poros Anastasijos Čumakovos ir Jono Lauciaus tarpusavio santykiuose. Abu šokėjai nepaprastai gražūs ir kiekvienas atskirai – labai išraiškingas, deja, jie susilieja tarsi kitame registre, nei diktuoja romantiška „Pragiedrėjusi naktis“.
Galbūt buvo toks sumanymas – pabrėžti simbolines prasmes, paliekant audringos meilės išraiškas paraštėse ir žiūrovo vaizduotei?
Keistoką įspūdį paliko ir Gohar Mkrtchyan (Jos prisiminimas) ir Danielio Dolano (Sutuoktinis) duetas. Lyg pavargusi ir ne visai paklūstanti K.Pastoro choreografijai, kietoka G.Mkrtchyan akivaizdžiai neprilygo nuostabiajai primadonai A.Čumakovai.
Jai sunkiai sekėsi kurti dialogą su savo partneriu D.Dolanu, kuris savo ruožtu atrodė perdėtai impulsyvus, tiesmukas, kartais net groteskiškas. Nedrįstu kvestionuoti choreografo pasirinkimų, bet buvo ir šaukštelis disharmonijos.
Mokinys seka mokytoju
Diptikas buvo sumanytas dar prieš visą pandeminį „armagedoną“ ir turėjo įprasminti dviejų baleto kūrėjų – K.Pastoro ir Martyno Rimeikio, kaip mokytojo ir mokinio, ar greičiau – idėjų sekėjo, faktą.
Bent jau „Šventajame pavasaryje“ tam tikras bendrumas yra įžvelgiamas. Čia M.Rimeikis kaip niekada choreografiškai iškalbingas, tarsi laikinai pamiršęs jam būdingą judesio lakoniškumą, replikuoja ir reflektuoja mokytojo ir ne tik jo choreografines paradigmas.
M.Rimeikio judesiui būdingas gana statiškas korpusas, ir šokėjų ekspresija nuo pusės kūno staiga iškalbingai išsilieja į K.Pastoro vinjetes ar į Vaclavo Nižinskio (legendinis XX a. rusų baleto artistas ir baletmeisteris – Red.) sukreivintas fauno pozas.
Trys „Šventojo pavasario“ tėvai – I. Stravinskis, Nikolajus Rerichas ir V.Nižinskis, kurdami šį baletą, samoningai atsigręžė į archaiką ir pirmapradį gaivalą. „Pavasaris“ tapo didžiuoju sprogimu, nunešusiu velniop visą romantinį, dekadentinį meno paistalą ir išlyginęs žemės paviršių naujiems moderno pamatams. Galbūt todėl, net tapęs klasikiniu, programiniu veikalu, I.Stravinskio šedevras neduoda kūrėjams ramybės iki šių dienų.
Aukojimas ir pasiaukojimas
M.Rimeikis savo „pavasaryje“ bando sukti progreso ratą toliau ir į pirmą planą iškelia aukojimo ir pasiaukojimo tradiciją. Anot choreografo, vidinės kovos ir aukojimosi procesų kupinas ir šių dienų žmogaus pasaulis. Taip savo interpretaciją anonsavo pats kūrėjas.
Anonsavo, bet nepakankamai aiškiai artikuliavo pačiame spektaklyje. Nepadėjo nei iškalbinga Marijaus Jacovskio scenografija, nevengianti aliuzijų į priešistorę, bet išryškinanti šiandienos liuminescencinius dievus ir ekraną. Negelbėjo ir Elvitos Brazdylytės „vermillion“ raudonumo paieškos, stilingas kostiumų kirpimas.
Paradoksalu, bet aukojimas ir pasiaukojimas tarsi liko paprasta narcisizmo apraiška. Pritrūko laidininko, katalizatoriaus ar dar kažko sėkmingai paleisti visai neprastai sumanytą mašiną. O gal tiesiog gero dramaturgo...
Sceninį, vidinės logikos stokojantį turinį neabejotinai praturtino išraiškingi trupės šokėjai – Julija Stankevičiūtė, Urtė Bareišytė, Emilija Šumacherytė, Jeronimas Krivickas, Jonas Laucius, Stanislavas Semianiura.
Milžiniškos sudėties, pirmą kartą mūsų teatro istorijoje originalios orkestruotės versijos orkestras, ir R. umilos geležinė ranka pakylėjo publiką iki euforijos. Atskiras, baletinis dėkui už išlaikytą pauzę prieš paskutinį akordą.
