J.K.Broja yra surengęs rečitalių Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Pianistas išleido keletą kompaktinių plokštelių, tarp jų – su kitais savo šalies muzikantais įrašytų Fryderyko Chopino kūrinių, Karolio Szymanowskio „Symphonie concertante“, atliekamą su Varšuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pastarasis įrašas 2010-aisiais pretendavo į „Grammy“ apdovanojimą.
J.K.Broja po 1999 metų tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininko konkurso pirmos premijos laimėjimo yra dažnas ir itin laukiamas svečias Lietuvoje. Pianistas kas kartą mūsų publiką stebina naujomis muzikinėmis interpretacijomis. Lapkričio 4 dieną, atlikėjas pasirodys VIII tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte, kuriame skambins F.Chopino ir M.K.Čiurlionio opusus.
Atvykimo proga pakalbinome pianistą, kuris šį kartą suintrigavo savo filosofiniais pamąstymais apie muziką, jos ryšį su atlikėju ir pianisto gyvenimą.
Spalvingos patirtys
– Muzikų bendruomenė su jumis susipažino 1999 metų Tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse, kuriame tapote pirmosios premijos laureatu. Įdomu, kaip atrodė jūsų muzikinis kelias iki laimėjimo?
– Pamenu, kad mano tėvai labai mėgo dainuoti. Tikriausiai tą pomėgį perėmiau ir aš. Būdamas vos penkerių metų dainavau liaudies dainas su didžiuliu malonumu. Tėvai nufilmavo keletą tokių „pasirodymų“, kuriuos su šypsena pasižiūriu ir šiandien.
Mama ir tėtis mane dažnai vesdavosi į Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje vykstančius koncertus. Po kiekvieno renginio paklausdavo: „Galbūt ir tu norėtum groti kokiu nors instrumentu?“. Atsakydavau, kad manęs tai visiškai nedomina.
Tačiau kartą, nuėjęs pasiklausyti legendinio pianisto Ivo Pogorelićiaus pasirodymo, likau nepaprastai sužavėtas ir įtikintas, kad ir aš noriu eiti muziko keliu. Taigi būdamas devynerių pradėjau lankyti muzikos mokyklą.
Nepamenu savo pirmosios fortepijono mokytojos pavardės, nes jos pamokose jausdavausi lyg dirbdamas fabrike dėl techninių užduočių, greito tempo. Perėjau mokytis pas kitą pedagogę, kuri buvo labai rūpestinga, švelni ir mokanti sudominti – šie bruožai labai svarbūs vaikui.
Vėliau, karinės padėties Lenkijoje metu (1981-1983) mums nebuvo leidžiama išeiti iš namų, tad vienintelės pramogos namie buvo žiūrėti televizorių arba klausytis radijo. Man labiau patiko radijas, mat tai, ką galėjau išgirsti, man buvo įdomiau nei tai ,ką galėjau išvysti.
Itin mėgau lenkų muzikologo, muzikos kritiko ir žurnalisto Jano Weberio radijo laidas. Ypač tas, kurių metu klausydavomės įvairių pianistų atliekamų kompozitoriaus Fryderyko Chopino kūrinių ar pianisto Vladimiro Horowitzo muzikinių interpretacijų. Iki dabar daugiausiai klausausi V. Horowitzo, nes jis yra pianistas, kuris sukelia mažiausiai skausmo mano ausims.
– Gimėte ir šiuo metu gyvenate Varšuvoje. Keletą metų praleidote Ispanijoje, vėliau studijavote Vokietijoje. Kaip skirtingų šalių kultūros formavo jūsų muzikos suvokimą?
– Suvokimą apie muziką labiausiai formavo mano dėstytojas Hanoverio aukštojoje muzikos teatro ir medijų mokykloje pianistas Wolfgangas Hessas. Jis – labai protingas, bet emocionalus. Matyt, įtakos turėjo tai, kad prof. W.Hessas – vokietis, studijavęs Maskvoje.
Tikiu, kad skirtingų kultūrų susiliejimas visada duoda gerą rezultatą. Jo dėka supratau, kad muzika nėra vien technika, muzika – tai emocijų kalba. Linkiu kiekvienam jaunam pianistui išvykti bent trumpam pastudijuoti įvairiose šalyse, nes skirtingų šalių kultūrinės patirtys suteikia daugiau perspektyvų ateičiai.
– Ar pats norėtumėte dirbti pedagoginį darbą?
– Man teko trumpai dirbti pedagoginį darbą, kai gyvenau Ispanijoje. Tačiau tai dariau ne iš pašaukimo, o dėl savo materialinės gerovės. Dabar retkarčiais vedu privačias pamokas, bet tik tiems pianistams, kuriuos aš išgirdau grojant konkurse ar koncerte ir man jų atlikimas patiko.
– Esate išleidęs keletą kompaktinių plokštelių. Su kokiais sunkumais susidurėte įrašų metu?
– Pats didžiausias iššūkis ir sunkumas man – būti ir groti įrašų studijoje, tiesiog nemėgstu tokios erdvės. Kaip žinote, išleistos kompaktinės plokštelės – daugiausiai orkestrinės, lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio kompozicijos, o groti kolektyve man nelabai patinka.
Žinoma, aš suprantu tuos pianistus, kurie nuolat koncertuoja orkestrų sudėtyse, nes tai prestižo reikalas, taip pat suteikiama padori alga ir skiriamos nedidelės darbo valandos. Tačiau pastarieji dalykai manęs nevilioja. Aš mėgaujuosi grodamas vienumoje – tuomet turiu kūrybos laisvę.
– Lenkų režisieriaus Romano Polańskio filme „Pianistas“ (2002) dirbote muzikos konsultantu. Kokios užduotys jums teko?
– Filmo režisierius manęs paprašė konsultuoti profesionalų, pagrindinį vaidmenį atlikusį aktorių Adrieną Brody. Tai buvo sudėtingas dvylikos valandų darbas. Per tiek laiko turėjau išmokyti profesionalų aktorių atlikti pianisto vaidmenį.
Turėjau papasakoti, kaip taisyklingai sėdėti prie instrumento, kokia turi būti rankų pozicija. Filmavimo metu teko vis jam priminti, kad pianistas negali groti visiškai nepažvelgdamas į klaviatūrą (juokiasi).
– Kokius išskirtumėte svarbiausius pasirodymus savo muzikinėje karjeroje?
– Niekada neužmiršiu nė vieno savo pasirodymo Lietuvoje. Jūsų publika nepaprastai šilta, regis, tokioje apsuptyje net groju nuoširdžiau. Lietuvoje sutikau plejadą nuostabių žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol. O juk viskas prasidėjo nuo laimėto konkurso...
Pandeminę situaciją taip pat laikau ypatingu įvykiu savo karjeroje, nes galėjau daug groti. Nepaprastai džiaugiausi ramybe ir fortepijono draugija. Pirmaisiais pandemijos metais, vos prieš užsidarant Lietuvos sienoms, spėjau išvykti koncertuoti į Tanzaniją (Rytų Afrika).
Žinokite, šios mums tolimos kultūros žmonės taip pat domisi klasikine muzika, tačiau tokio tipo koncertų jie sulaukia itin retai.
Gyvenimo filosofija
– Aktyviai koncertuojate gimtojoje Lenkijoje ir svetur. Kuo patrauklus solisto gyvenimas?
– Grodamas vienas, esi tas pats žmogus, kuris atlieka kūrinį ir kuris kritikuoja. Tai labai patogi situacija. Manau, kad grojant su kitu(-ais) yra daug sudėtingiau pasiekti gerų rezultatų, nes čia groja du, visiškai skirtingi žmonės. Kitas nepajėgus iki galo pajusti tai, ką jauti tu.
Girdėjau sakančių, kad solo grojančio pianisto karjera yra vieniša. Viena vertus, pritariu, kad koncertuoti kompanijoje smagiau. Kita vertus, muzika yra visiškai kita, kupina atradimų dimensija, kurioje aš neturiu laiko galvoti apie vienišumą.
– Kokie yra pianisto muzikinio gyvenimo trūkumai?
– Jeigu iš tiesų myli muziką ir tai, ką darai, nemanau, kad gali nutikti kažkas blogo. Muzika turi stebuklingą galią grąžinti meilę. Jeigu žvelgsime iš materialinės pusės – koncertuojančio pianisto profesija nėra pati palankiausia. Tačiau turime suprasti, kad pinigai ir muzika neturi nieko bendro. Sėkmingas pianistas bus tas, kuris gebės šiuos dalykus atskirti ir muzikai teikti pirmenybę.
– Ar kada nors svarstėte užbaigti pianisto karjerą?
– Niekada. Net nesvarsčiau apie to svarstymą... Žinoma, esu pagalvojęs ką daryčiau, jeigu susižeisčiau rankas. Man patiktų darbas, susijęs su gamta. Galbūt dirbčiau nacionaliniame parke, galbūt tapčiau alpinistu arba nardytoju.
– Kas jums svarbiausia muzikos atlikime?
– Geras klausimas. Prieš kiekvieną pasirodymą esu susikūręs konkretų planą. Man labai svarbu kas kartą publiką nustebinti nauja interpretacija. Tačiau pats svarbiausias kiekvieno mano pasirodymo tikslas – suteikti publikai laimės.
Būsiu atviras – kūrinių interpretacijos man darosi vis mažiau įdomios. Dabar pasaulyje yra daugybė pianistų. Pastebiu, kad konkretaus kūrinio interpretacijos būna itin panašios. Tuomet susimąstau – galbūt šiam kūriniui kažko trūksta? Taigi jau keletą metų leidžiu sau pabūti kompozitoriumi ir sava muzikine medžiaga papildyti jau esamus kūrinius. Šiuo metu daugiausiai eksperimentuoju su Fryderyko Chopino opusais.
– Palyginkite lenkiškąją ir lietuviškąją pianizmo tradicijas.
– Tikriausiai nuskambės kategoriškai, bet, mano nuomone, nėra teisinga fortepijoninės muzikos atlikimą skirstyti į tam tikras mokyklas. Tie, kurie sudarinėja knygas ar rašo straipsnius šia tema, man regis, yra per mažai susipažinę su fortepijoninės muzikos atlikimu.
Juk kiekvienas būsimas pianistas buvo mokomas labai panašiais principais ir visi tapome pianistais. Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien jaunieji muzikai keliauja po visą pasaulį ir semiasi žinių iš skirtingų pedagogų. Tad man vis neaišku, kaip galima fortepijoninės muzikos atlikimą priskirti konkrečioms tradicijoms ar mokykloms.
Smalsumo skiltelė
– Koks repertuaras jus traukia?
– F.Chopino muzika yra mano idealas. Galbūt dar pridėčiau Johannesą Brahmsą, bet dar nesu tikras, ar aš jam patinku taip, kaip man patinka jo muzika. Žinoma, negaliu nepaminėti J.S. Bacho, tačiau manau, kad jo muzikos klodai labiau skirti vargonininkams ir klavesinininkams.
– Netrukus pasirodysite VIII tarptautiniame M.K.Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte. Atliksite M.K Čiurlionio ir F.Chopino opusus.
– Tai labai simboliškas renginys, negaliu jame neatlikti M.K.Čiurlionio kūrybos. Nepaliauju žavėtis jo kūrybos ekscentriškumu. Neslėpsiu – yra Čiurlionio kompozicijų, kurių aš iki šiol negaliu suprasti, tačiau tai tik dar labiau sužadina mano norą domėtis šiuo kompozitoriumi.
Tuo metu F.Chopinas yra nepamainomas mano kiekvieno koncerto palydovas. Žaviuosi šio kūrėjo tempo, ritmo, metro išraiškomis muzikoje.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Netrukus (interviu darytas š. m. spalio 27 dieną) vėl keliausiu koncertuoti į Tanzaniją, nepaprastai tuo džiaugiuosi. Po to vyksiu į mylimą Lietuvą.
– Ko palinkėtumėte jaunosios kartos pianistams?
– Būkite sveiki ir laimingi! Niekada nenustokite mylėję muzikos ir kitų menų. Visada padėkite vieni kitiems, nes tik tokiu būdu jūs tobulėsite kaip asmenybės ir profesionalūs muzikai.
– Užbaigite sakinį: „Jei ne muzika...“
– Pasaulis pražūtų.
