Atlikėjai, kaip patys sakė, vakarui Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje sudarė programą, kuri šokinėja per dešimtmečius, nuo seniausio Johno Cage’o perkusinio kūrinio iki šių dienų kompozitorių opusų.
Koncertą pradėjęs J. Cage’o kūrinys „Third Construction“ iš kūrinių ciklo „Construction“ parašytas 1941 metais. Tai vienas ankstyviausių kompozitoriaus opusų, dedikuotas jo žmonai perkusininkei. Kūriniui atlikti ansamblio nariai sustojo aplink stalą, aplink kurį buvo išdėstyti būgnai, o ant stalo padėtos skardinės. „Chamber music“ stiliaus kūrinys remiasi atsikartojančiais ritminiais motyvais, spalvinamais vis kitais tembrais ir instrumentais.
Atrodė, kad kiekvienas būgnelis, kurį atlikėjai paima į rankas, turi savo istorija. Instensyviausioje kūrinio dalyje išgirdome ir pučiamą kriauklę bei bosinį būgną, per kurį buvo traukiama virvė. Užburiantys greito tempo garsai nuteikė maloniam vakarui. Sumanymas kūrinį atlikti netradiciniais perkusiniais instrumentais yra paties Cage’o, bet skardinės, palyginti su tuo, kas dar laukė šiame koncerte, pasirodė esantis gana įprastu perkusiniu įnagiu.
Antrasis kūrinys – Vieto Cuongo „Water Wine Brandy Brine“ – buvo skirtas suderintom vyno taurėm ir stiklinėm. Kaip tai veikia? Kuo daugiau vandens stiklinėje, tuo aukštesniu dažniu ji rezonuos į ją sudavus arba patrynus taurės kraštelį.
Kūrinio atlikimas priminė intelektualų pokylį: atlikėjai susėdo prie stalo, paėmė į rankas stiklines ir jomis susidauždavo. Turbūt įdomiausia stiklinių charakteristika yra ta, kad jomis sutrenkus jų garso aukštis kinta keliaudamas aukštyn ir žemyn, taip išgaudamas gyvą „vibrato“ efektą.
Toliau skambėjo Amy Beth Kirsten „May the Devil Take Me“ keturiems trikampiams, parašytas specialiai „Sandbox Percussion“ ansambliui. Pagaliau visų mėgstamas perkusinis instrumentas – „Gaidos“ avanscenoje! (Dažnai žmonės, paklausti, ar moka groti kokiu nors instrumentu, atsako: „Taip, trikampiu“, naiviai tikėdamiesi, jog tai labia lengva. Tačiau…)
Šiame kūrinyje kompozitorė prašo užgauti trikampį keisčiausiais objektais – metaliniu šaukštu, plastikiniu šaukšteliu, akmenuku, stikliniu šiaudeliu, kad pabrėžtų kūrinio absurdiškumą. Kaip ir tikėjausi, atliekant kūrinį šiaudelis sulūžo, nors atlikėjai tikino, jog taip įvyko pirmą kartą. Kūrinyje žaidžiama trikampio rezonansu: perkusininkai laiko trikampį užspaustą ir leidžia jam skambėti tik protarpiais.
Ketvirtajam kūriniui, Jasono Treutingo „Extremes“, atlikėjai sustojo aplink didįjį būgną. Ant jo buvo išdėliota įvairiausia perkusija, taip pat ir suderinti vamzdžiai.
Vienas iš atlikėjų prieš kūrinio atlikimą šmaikščiai pakomentavo: „Mes mokame ne tik groti, bet ir pasigaminti sau instrumentų. Šie vamzdžiai – iš mūsų dirbtuvėlės. Pirkome paprasčiausių ūkinių prekių parduotuvėje. Tik reikėjo juo išpjaustyti taip, kad atitinkamai derėtų. Bet iš esmės ir jūs namuose galite pasigaminti tokį instrumentą“.
Pasigirdo greito tempo metronominis tiksėjimas ir, lazdelėmis užgaudami vamzdžius, atlikėjai pratęsė „fiestą“. Kiek vėliau pasigirdo ir mažos lėkįtutės, jomis buvo grojama melodija: jų ir vamzdžių pokalbį lydėjo ritmiškai mušamas didysis būgnas.
Penktasis ir paskutinis pirmosios dalies kūrinys, Andy Akiho kompozicija „Pillar V“, yra iš ciklo „Seven Pillars“ ir iš šiais metais „Sandbox Percussion“ išleistos plokštelės. Čia išvydome dar daugiau vamzdžių ir išgirdome mistinius melodinius motyvus. Pagrindinis kūrinio motyvas įvairiai atsikartojo: iš pradžių jam švelniai pritarė lėkštelės, o vėliau išryškėjo bosinio būgno ritmas.
Antroje koncerto dalyje nuskambėjo žinomi Steve’o Reicho ir Terry Riley’o kūriniai. S. Reicho „Mallet Quartet“ – trijų dalių kompozicija (greita, lėta, greita) – atliekama dviem penkių oktavų marimbomis ir dviem ksilofonais.
Marimbos „perpetum mobile“ būdu grojo akordus, o ksilofonai atliko melodijas. Ksilofonui pagrojus savo motyvą, akordas pasikeičia ir vėl grojama melodija. Tai išties labai malonus klausymui kūrinys: žaismingas ir atpalaiduojantis.
Vakaro kulminacijai – Terry Riley „in C“ atlikimui – prie „Sandbox Percussion“ ansamblio prisijungė ir mūsų jaunieji perkusininkai Džiugas Daugirda, Lukas Budzinauskas ir Ernestas Verba. Šios kompozicijos principas labai paprastas. Kūrinys turi 53 motyvus, atlikėjai privalo sugroti juos visus nuo pradžių iki galo. Tiesa, kiekvieną motyvą jie gali groti tiek kartų, kiek jie pageidauja.
Kompozitorius tik prašo per daug neužbėgti už akių ir per daug neatsilikti nuo savo kolegų. T. Riley „in C“ truko maždaug 30–40 minučių. Buvo labai smagu stebėti, kaip atlikėjai scenoje žaidžia aukščiau išdėstytu principu, kaip klauso bendro visų skambesio ir taip sprendžia, ar jau keisti savo motyvą, ar dar ne, groti garsiau ar tyliau, ir pan.
Publikai šis atlikimas taip patiko, kad „Sandbox Percussion“ turėjo sugroti bisą. Prieš atsisveikindamas ansamblis atliko Andy Akiho kūrinį „Krakurenai“.
Taigi perskusinių ansmablių koncertai šių metų „Gaidoje“ baigėsi. Akivaizdu, kad muzika mušamiesiems gali lygiai taip pat stebinti, įkvėpti ar sujaudinti, kaip ir muzika bet kuriems kitiems instrumentams. Dabar galime laukti trečiadienio ir keliauti į Menų spaustuvę klausytis „Nadar“ ansamblio.
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 3 d. Menų spaustuvėje – multimedijinis „Nadar Ensemble“ (Belgija) koncertas, pradžia 19 val. Valandą prieš koncertą vyks susitikimas su „Gaidos“ kviestiniu kompozitoriumi, „Nadar Ensemble“ meno vadovu Stefanu Prinsu (pradžia 18 val.).
