Prasidėjus koncertui ant scenos buvo iškviesta (regis, jai pačiai netikėtai) kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė, kad pasakytų sveikinimo žodį muzikantams. O tada scenoje išvydome Vilniaus vicemerę Editą Tamošiūnaitę su mero sveikinimu, pagiriamaisiais žodžiais ir publiką pralinksminusiu 1000 eurų simbolizuojančiu transparantu – miesto dovana 15 metų sukaktį švenčiančiam NIKO (Naujų idėjų kameriniam orkestrui).
Pralinksmino įteikimo forma, o dovana, žinoma, labai gražus gestas ir turbūt naujovė festivalio istorijoje. Per 20 „Gaidos“ stebėjimo metų nepamenu nieko panašaus, nors būta išties gerokai skambesnių jubiliejų ir apvalesnių sukakčių. Bet gal tai nauja Vilniaus savivaldybės tradicija ir tokių solidžių sveikinimų bus galima sulaukti kasmet?
NIKO išties, kaip mero atstovė ir sakė, yra jauni, gražūs, ryškūs ir skambiai visame pasaulyje koncertuojantys atlikėjai. Patraukliais akiai ir ausiai pasirodymais jie lepina klausytojus, o šie atsako jiems tuo pačiu.
Dar pridėčiau, kad nuo pat veiklos pradžios ši stygininkų grupė lietuviškos akademinės muzikos scenoje išsiskyrė savo tobula vadyba, aiškiu prekiniu ženklu, įvaizdžiu ir komunikacija, o svarbiausia – atpažįstamumu.
Nesvarbu, ar jų koncerto klauseisi prieš dešimtmetį, ar eini klausyti šiandien, gali būti garantuotas, kad viskas bus lygiai taip pat – tobulas įvaizdis, spindintis pasitikėjimas, įelektrintas repetityvinės muzikos skambesys ir uždeganti atmosfera. Su muzika irgi aiškiau, negu aišku, – čia tikrai skambės minimalizmas (gali būti post, neo ar dar kuri nors jo atmaina, bet labiausiai tikėtina tai, kas artimiausia amerikietiškajam muzikinio minimalizmo kanonui).
Žmonėms, kurie į „Gaidos“ festivalį užklysta atsitiktinai ar nori tik vieno, bet užtikrintai sėkmingo koncerto, NIKO galima rekomenduoti kaip ypač saugų pasirinkimą. Tačiau jei festivalio koncertų lauki kaip naujo, netikėto lūkesčio išsipildymo, į programą įtrauktas NIKO koncertas tampa paskutiniu pasirinkimu.
Ar šįkart galėjo būti kitaip? Turbūt ne. Philipo Glasso ir Johno Adamso pavardės išankstinę nuostatą patvirtino su kaupu. Ir net iki paskutinio vakaro „kybojusi“ NIKO įkūrėjo ir vadovo Gedimino Gelgoto naujo kūrinio pavadinimo paslaptis mažai ką keitė.
G.Gelgotas savo pandemijos metu sukurta kompozicija „Lock Me in Your Light (Saint Luke)“ išties stengėsi apstulbinti. Efektingai įbėgęs į sceną muzikantams jau pradėjus groti, čia jis pats dainavo, dirigavo (o gal net labiau šoko).
Jis paslaptingai mums kalbėjo ir tuo pačiu metu rodė ženklus už jo stovintiems muzikantams. Beje, ir NIKO muzikantai ne tik griežė, bet taip pat įkūnijo nedidelį chorą, darniai pritariantį savo lyderiui.
Veiksmo ir judesio ant scenos buvo tiek daug, kad atrodė, jog net ir muzikinis tekstas čia ne tiek išgrotas, kiek išvaidintas. O kalbant apie skambesį, minimalistinio braižo trjjų dalių kompozicija pasižymėjo tradiciškai tokiai muzikai būdingomis savybėmis: diatonine harmonija, aktyviu, kartais sinkopiniu ritmo pulsu, repetityvinėmis formulėmis.
Hanso Abrahamseno Styginių kvartetas Nr. 3, palyginti su kitais šio žanro kūriniais, yra kvartetinė miniatiūra. Čia išties tėra dvi atmosferinio pobūdžio dalys su trumputėmis introdukcijomis.
Pastarųjų audinyje sužaižaruojančios barokinės aliuzijos stipriai kontrastuoja tolygiam kelių garsų peizažui, įsiklausymui į tęsiamus tonus ir tylą tarp jų abiejose pagrindinėse kvarteto dalyse. Būtent šių dalių interpretacija NIKO stygininkų kvartetui vis tik pasirodė sunkiai išsprendžiama – statiškas būvis tylios muzikos zonoje, neturint galimybės judėti, pavertė tas kelias Abrahamseno muzikos minutes nykoka mase.
Paskutinis Ph.Glasso Kvartetas Nr. 8 sukurtas 2018 metais. Savo natūra ši klasikinius amerikietiškojo minimalizmo standartus atitinkanti muzika akivaizdžiai kur kas artimesnė ir priimtinesnė NIKO muzikantams, nei prieš tai jų atlikta danų autoriaus kompozicija.
Kaip ir populiariojoje muzikoje, šios muzikos harmonijos pagrindas ta pati daugybę kartų kartojama mažorinių ir minorinių akordų seka, kurios fone išnyra tai viena, tai kita melodinė linija.
Beje, skambant šiam kvartetui, ypač jo trečiojoje dalyje, kiek pasigedau violončelės sodrumo. Jos atliekamą dainingą boso liniją čia nuolat stelbė itin ryškus ir aktyvus smuikų ir alto sinchroniškas pulsas (vizualiai trijų merginų dominavimas scenoje, žinoma, irgi buvo užprogramuotas iš anksto – šone sėdintis violončelininkas niekaip negalėjo joms prilygti).
Koncerto programos, kurią NIKO šmaikščiai pavadino G.A.G.A. (tai abreviatūra iš skambėjusių kompozitorių pavardžių pirmųjų raidžių), pabaigai buvo palikta stambiausia ir sudėtingiausia partitūra – net pusvalandžio trukmės J.Adamso 1978–ųjų opusas „Shaker Loops“.
Čia jau nuoširdžiai žavėjausi visą koncertą be jokių pertraukų ant scenos buvusių NIKO smuikininkių Augustos Jusionytės, Agatos Ursul, altininkės Julijos Ivanovaitės bei violončelininko Liudviko Silicko fizine ištverme ir energija.
Atliekant J.Adamso kilpinės muzikos septetą prie jų prisijungė ir likę du NIKO nariai – violončelininkas Augustinas Sokalski bei kontrabosininkas Vincas Bačius bei papildomai pakviesta smuikininkė Ramunė Grakauskaitė.
Raibuliuojanti „Shaker Loops“ muzika kur kas dažniau pasaulyje atliekama kaip kūrinys visam styginių orkestrui, o pirminė septeto versija yra tikras iššūkis ne vienam kolektyvui. Simfonijos apimties kūrinys (jį sudaro 4 skirtingo charakterio dalys) iš kiekvieno ansamblio nario reikalauja tolygaus įsitraukimo ir tiek intonacinio, tiek ritminio preciziškumo.
Reikia pripažinti, kad NIKO vakar su šiuo drąsiu sumanymu išties puikiai susidorojo ir buvo verti visų gautų gėlių ir ovacijų koncerto pabaigoje.
Toliau festivalyje „Gaida“ – žymios Niujorko perkusininkų grupės „Sandbox Percussion“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje šį vakarą, spalio 31 d. 19 val. Bilietus platina „kakava.lt“ ir Filharmonijos kasos.
