Daugybėje pasaulio teatrų keliuose žemynuose dainavusį operos tenorą V.Vyšniauską, žinomą Kristiano Benedikto sceniniu vardu, 50-mečio išvakarėse kūryba nubloškė į Seulą.
Vieną ryškiausių savo personažų – biblinį galiūną Samsoną Camille’io Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“, jau dainuotą Niujorko „Metropolitan Opera“, Pekino Nacionaliniame menų centre ir kitur, vilnietis įkūnijo Seulo operoje.
– Įprasta operą sieti su europietiška kultūra. Koks pojūtis dainuoti klasiko operoje su korėjiečiais jų publikai? – paklausiau V.Vyšniausko.
– Korėjiečiai puikiai supranta operą. Galbūt ten ji nėra tokia populiari kaip Vokietijoje, bet tikrai ne mažiau populiari nei Lietuvoje. Vakarietiškas ir Seulo teatro repertuaras, o solistai – aukščiausios dainavimo kultūros.
Tuo įsitikinau ne tik repeticijų ir premjerinių spektaklių metu, bet ir vesdamas meistriškumo kursus Operos studijos dainininkams. Visi 16 jaunų solistų buvo korėjiečiai.
„Samsono ir Dalilos“ spektakliuose taip pat dainavo vien korėjiečiai, išskyrus mane, nors juos dirigavo vokietis, o režisavo prancūzas.
Biblinis operos veiksmas buvo perkeltas į nacių laikus, konfliktas rutuliojosi tarp žydų ir hitlerininkų.
Įdomu buvo pasidairyti po Seulo operos teatrą. Jo salė – geros akustikos, puikių techninių galimybių, joje telpa iki pustrečio tūkstančio žiūrovų.
Pats teatras yra 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pastatyto menų komplekso dalis. Jo administraciją sudaro tik 25 darbuotojai, visi solistai ir statistai yra samdomi. Komplekse įsikūrę ir savarankiškai gyvuojantys Nacionaliniai simfoninis orkestras, baletas, choras, su kuriais teatras bendradarbiauja.
Man labai patiko korėjiečių požiūris į savus atlikėjus, jų palaikymas. Pirmoje operos premjeroje su manimi dainavo Pietų Korėjos garsenybės, tarptautinio lygio solistai, antroje – mažiau žinomi, bet sudėtis kas antrą spektaklį buvo keičiama.
Leista pasireikšti visiems, nors Samsonas – ne ta partija, kurios negalėčiau padainuoti keturiuose spektakliuose iš eilės. Buvo juntama, kad Seulo operoje svarbūs nacionaliniai prioritetai.
– Ką Pietų Korėjoje patyrėte už teatro ribų?
– Dėl intensyvių repeticijų ir pandemijos ribojimų apžiūrėti šalies negalėjau, bet žmones šiek tiek pažinau, prisiliečiau prie jų kultūros.
Korėjiečiai – disciplinuota tauta. Per beveik du Seule praleistus mėnesius nemačiau nė vieno žmogaus be kaukės, išskyrus valgančius. Operos solistams repeticijose taip pat reikėjo dėvėti kaukes.
Likus dviem dienoms iki premjeros viena choristė susirgo kovidu, tad visi repetavusieji, daugiau kaip pusantro šimto žmonių, iš teatro buvo nuvežti testuotis. Kadangi visi testai buvo neigiami, per vieną dieną prasukome dvi generalines repeticijas.
Kai atskridau iš Lietuvos, 14 parų išbuvau karantine viešbučio kambarėlyje. Oro uoste mane pasitiko valstybės tarnautojai, turėjau pereiti virtinę patikros punktų, instaliuoti telefone programėlę, kad dukart per parą informuočiau tarnybas apie savo būklę. Viskas buvo daroma maloniai, bet griežtai.
Įkalintas viešbutyje galėdavau vos praverti langą. Tris kartus per parą už durų rasdavau aštroko korėjietiško maisto. Laimė, visada turiu mineralinio vandens skrandžiui užgesinti.
Kai persikrausčiau į teatro išnuomotus apartamentus, jaučiausi dvigubai laimingas, nes kaip tik tada atgavau ir lėktuve pamestas savo tapatybės ir banko korteles. Pasigedau jų dar oro uoste, bet ten surasti nepavyko.
Paaiškėjo, kad „Lufthansa“ oro linijos kažkaip susisiekė su mano agentu iš Šveicarijos, visai nesusijusiu su mano darbu Korėjoje, per jį surado mane ir atsiuntė korteles į Seulą. Tiesiog stebuklas.
– Karantinų nustekenta profesinė veikla jau sugrįžo į senas vėžes?
– Daugmaž. Pastaruoju metu daugiau dainavau koncertuose, jie laukia ir artimiausiu metu. Bet šį pusmetį pavyko sukurti ir debiutinį Florestano vaidmenį Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“ – debiutavau juo viename seniausių Europoje Meco „Metropole Opera“ teatre Prancūzijoje. Šį pavasarį esu pasirašęs kitą rimtą sutartį dainuoti Kalafą Hjustono „Grand Opera“ JAV.
Be to, per pandemiją padidėjo mano mokinių būrys – pradėjau intensyviai dėstyti nuotoliniu būdu. Turiu nuolatinių studentų iš Izraelio, Prancūzijos, Austrijos, Latvijos, kartais prisijungia skandinavai. Jie patys mane susiranda per feisbuką. Teikiu ir individualias konsultacijas, dirbu su lietuviais.
Pedagoginė praktika man patinka, nes dėstydamas galiu pasitikrinti savo idėjas.
– Gerbėjai jūsų pasigenda Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
– Po „Turandot“ premjeros ir poros koncertų keli mano spektakliai šiame teatre buvo atšaukti dėl karantino. Šį sezoną mano agentūra pasirašė sutartį su LNOBT tik dėl mano pasirodymo sausio 13-osios Giuseppe Verdi „Requiem“. Pasiūlymo dainuoti spektakliuose pavasarį teko atsisakyti dėl premjeros Hjustone.
Sutinku, kad galėčiau būti naudingesnis mūsų teatrui. Galėčiau čia dainuoti daug ką. Siūliau teatrui kai ką pats – pavyzdžiui, atgaivinti šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus „Otelo“ pastatymą režisieriaus 70-mečio proga kitų metų lapkritį. Viliuosi, kad ši idėja dar nepalaidota.
Gaila, kad LNOBT scenoje nepamatėme Amilcare’o Ponchielli operos „Lietuviai“, – dėl jos sceninės versijos buvo jau sutarta su žymiu argentiniečių režisieriumi Hugo De Ana, bet teatras pasirinko kitą veikalą.
Dabar tą projektą savaip vykdome su Nacionaline filharmonija ir kompanija „Baltic Mobile Recordings“: padarėme unikalų, nekupiūruotą šios operos įrašą originalo kalba. Tokio niekas nėra išleidęs.
Svajoju šį projektą plėtoti, vežti per Europą. A.Ponchielli „Lietuviai“ mums, lietuviams, – ypatingos reikšmės veikalas, kuris retai pasaulyje statomas.
Kai Rygos opera nori pasikviesti pasaulyje dainuojančius latvius, iš anksto derina su jais datas. Galėtų labiau remtis savais solistais ir mūsų teatras. Juk turime puikių dainininkų.
Štai tenoro Algirdo Drevinsko, kuris daug metų dirba Sarbriukeno teatre Vokietijoje, pas mus beveik niekas nežinojo, kol jis nepadainavo „Idomenėjuje“ LNOBT. Dėjau daug pastangų, kad tai įvyktų. Pasistengiau, kad „Lietuviuose“ Filharmonijos scenoje pasirodytų ir įraše įsiamžintų Konektikuto operoje dainuojanti Jūratė Švedaitė.
Dabar fantastišką karjerą daro Asmik Grigorian. Kodėl Nacionaliniame teatre nepastačius operos, kurioje geriausiai atsiskleidžia jos talentai? Į LNOBT repertuarą įtrauktas jai skirtas „Lošėjas“ – kažin ar ta opera? Nenoriu nieko teisti ar kritikuoti, bet nacionaliniai prioritetai atlikėjų ir repertuaro atžvilgiu mūsų teatre galėtų būti ryškesni.
Džiaugiuosi ir esu dėkingas teatrui už tai, kad jis įsileido mano jubiliejinį koncertą ir lapkričio 3-iąją jame dalyvaus LNOBT orkestras ir choras.
– Kas dar laukia jūsų 50-mečio iškilmių publikos?
– Pažintis su viena iškiliausių šių laikų Turandot – ukrainiečių ir armėnų kilmės sopranu Marija Gulegina. Ji dainuoja svarbiausiose pasaulio scenose, tarp jų – „Metropolitan Opera“, buvo mano Turandot spektakliuose Buenos Airių „Teatro Colon“ 2019 metais.
Šįkart solistė įkūnys ne tik Turandot, bet ir Dezdemoną, Madaleną iš „Andrė Šenjė“, Santucą iš „Kaimietiškos garbės“ – koncerte ji bus pagrindinė mano scenos partnerė. Talkins ir bičiuliai Rafailas Karpis, Tomas Pavilionis, Monika Falcon, Arūnas Malikėnas. Jie pasirodys ansambliuose.
Programai parinkau populiarių operų ištraukas. Koncertą diriguos Modestas Pitrėnas, režisuos Gediminas Šeduikis, vakaro šviesų partitūrą kurs Levas Kleinas.
Dainuoja garsiausiuose teatruose
V.Vyšniauskas pelnė vieno ryškiausių operos Otelų šlovę. Jis įkūnijo pavydųjį maurą jau daugiau kaip 120 kartų trijų žemynų teatruose, tarp jų – Vienos ir Bavarijos valstybinėse operose, Sankt Peterburgo Marijos teatre, keliuose Italijos teatruose, taip pat dainavo Šveicarijos, Švedijos, Austrijos, Čilės ir Meksikos scenose, Kanadoje, Libane, Savonlinos operos festivalyje Suomijoje.
Tenoras garsėja ir Samsono vaidmeniu C.Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“. Pirmą kartą jis padainavo šią partiją operos koncertinėje versijoje Sankt Peterburgo Marijos teatre greta rusų primadonos O.Borodinos diriguojant V.Gergijevui. Vėliau tas pats veikalas trijulę suvedė Velykų ir „Baltųjų naktų“ festivaliuose Maskvoje.
V.Vyšniausko Samsono klausėsi ir Pekino nacionalinio scenos menų centro publika – lietuvis ten dalijosi spektakliu su garsiu argentiniečių tenoru J.Cura, vėliau dainavo toje pačioje operos versijoje Turino teatre Italijoje, įkūnijo Samsoną „Vilnius City Opera“ spektakliuose, o 2018–2019 m. debiutavo šiuo vaidmeniu Niujorko „Metropolitan Opera“.
2019 m. išsipildė ir solisto svajonė padainuoti svarbiausioje operos scenoje Niujorke Germaną „Pikų damoje“, o Argentinos „Teatro Colon“ jis debiutavo Kalafo vaidmeniu operoje „Turandot“.
Iki šiol Lietuvoje nebuvo nė vieno tenoro, dainavusio sudėtingiausią repertuarą garsiausiuose pasaulio teatruose. Pernai V.Vyšniausko kūrybiniai laimėjimai buvo įvertinti kasmetine Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija.
Koncertas „Kristian Benedikt grand gala“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyks lapkričio 3 d. 19 val.
