Šį kartą pasakojame, kokie muzikiniai, ir ne tik, keliai į Klaipėdą atvedė visa širdimi meną mylinčią lenkaitę Emilią Kozlowską (27 m.), kuri nuo liepos dainuoja Muzikinio teatro chore.
– Papasakokite apie savo kūrybinį kelią iki atvykimo į Klaipėdą.
– 2019 m. baigiau Karolio Szymanowskio muzikos akademiją Katovicuose (Lenkija), Vokalo fakultete tapau menų magistre. Man, kaip solistei, ypač sopranui, Lenkijoje buvo labai sunku rasti darbą.
Prisidėjo ir tai, kad baigus studijas po kelių mėnesių prasidėjo visą pasaulį apėmusi pandemija ir turėjau likti savo mieste Svidnicoje.
Svidnica – nedidelis miestas, kuriame nėra galimybių įsidarbinti muzikams, tad man teko dirbti administratore viešbutyje. Informaciją apie perklausą-atranką į KVMT choro artistus kone netyčia radau internete. Tai buvo mano didžioji viltis. Laimė, perklausos buvo nuotolinės, tad išbandžiau ir man pavyko.
– Ko tikėjotės atvykdama?
– Mano gyvenime vis nutinka kas nors nauja ir netikėta. Man netapo problema vykti gyventi į Klaipėdą, kurioje net niekada nebuvau buvusi, bet kalbos barjeras – vis dar kankina. (Juokiasi.)
– Mano gyvenime vis nutinka kas nors nauja ir netikėta. Man netapo problema vykti gyventi į Klaipėdą, kurioje net niekada nebuvau buvusi, bet kalbos barjeras – vis dar kankina. (Juokiasi.)
Iki atvykstant į Klaipėdą sudėtingiausia buvo susirasti butą. Internete radau daug nuomai siūlomų būstų, tačiau apskambinau gal 15 ir tik vienas iš skelbėjų sunkiai, bet galėjo su manimi susikalbėti angliškai.
Labiausiai man patinka tai, kad Lietuva kažkuo panaši į Lenkiją.
Ką aš tikėjausi rasti geriau prieš atvykdama? Nemaniau, kad kainos parduotuvėse tokios aukštos, palyginti su atlyginimais. Gaila, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras neturi savo pastato, bet aš labai laukiu rekonstrukcijos pabaigos ir tikiuosi dalyvauti didingame atnaujintų rūmų atidaryme.
– Kaip pavyko įsilieti į Muzikinio teatro veiklą?
– Dar ne visuose spektakliuose dainuoju, bet visą laiką džiaugiuosi, kai tik išeinu į sceną, kai darau ką nors man nauja. Klaipėdoje išbandau naujus muzikos kūrinius (tarkim, dainavimas operoje „Paryžiaus katedra“), kurių man neteko savo kūrybinėje veikloje sutikti anksčiau.
Nors „Paryžiaus katedra“ žinomas kūrinys, bet dainuoti lietuviškai – man naujiena. Tai iššūkis, tačiau aš greitai visko mokausi ir visada stengiuosi man patikėtą darbą atlikti kuo geriau. Iššūkius priimu stengdamasi juose rasti kuo daugiau malonumo, nes dainavimas ir muzika – ne tik mano profesija, bet ir gyvenimo aistra.
Didžiuojuosi, kad liepą, vos pradėjusi darbą KVMT, suspėjau padainuoti didingame projekte Klaipėdos elinge – Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tai kvapą gniaužianti ne tik muzika, bet ir scenografija!
Džiaugiuosi Muzikinio teatro chore sutiktais kolegomis – choro artistais: jie visada pasiruošę man padėti prisitaikyti naujame kolektyve, net jei kartais sunkiau ką nors paaiškinti anglų kalba. Aš labai vertinu jų pagalbą. Paslaugūs ne tik choro artistai, bet visas teatro kolektyvas, ypač dirigentai.
Žinoma, norėčiau, kad į Klaipėdą dirbti atvyktų ir mano draugų iš Lenkijos. Dainuoti viename chore būtų nuostabu. Deja, tai neįmanoma. Aš labai jų ilgiuosi, bet stengiuosi neliūdėti, nes Klaipėdoje sutikau daug nuoširdžių žmonių.
– Gyvenimas Klaipėdoje: koks jis?
– Gyvenimas Klaipėdoje – saugus ir ramus. Labai mėgstu gatvę, kurioje gyvenu. Deja, ji toli nuo visko, kas vyksta mieste. Laimė, miesto viešasis transportas gerai sudėliotas ir aš dažnai juo naudojuosi.
Džiaugiuosi, kad Klaipėda – miestas prie jūros. Lenkijoje nuo savo gimtojo miesto norėdama pasiekti Baltijos jūrą turiu važiuoti 7–8 valandas, o Klaipėdoje užtrunku tik 20 minučių autobusu.
Oras Klaipėdoje gana šaltas, o vėjas kartais toks baisus. Viską, ko man reikia, mieste sugebu surasti pati, tad žmonių gatvėje nieko neklausiu dėl kalbos barjero. Tačiau Klaipėda sparčiai tobulėja, modernėja ir švarėja.
Labai vertinu tai, kad Klaipėda žalias miestas su daug parkų, net medžių šalia gatvių. Klaipėda, mano manymu, nuo gamtos nenutolęs miestas.
– Ko labiausiai ilgitės? Gal šeimos narių?
– Šeimos ir savo šunų. Šiuolaikinės technologijos leidžia lengvai ir kada tik panorėjus komunikuoti su šeima, draugais, tačiau tikro bendravimo tai neatstoja: jautiesi lyg kalbėtum su šešėliais.
Ilgiuosi apsikabinimų su šunimis, tad kai pamatau draugišką šunį gatvėje, stengiuosi jį palabinti. Esu žmogus, kuriam kontaktas su gyvūnu būtinas.
Labiausiai ilgiuosi mamos ir pašnekesių su ja, žinoma, lenkų kalba. (Juokiasi.) Mano mama taip pat muzikantė, tad mes turime daug bendrų, svarbių temų pokalbiams. Kai būdavome kartu, dažnai susėsdavome ant sofos, gerdavome kavą ir diskutuodavome. Dabar to neturiu...
Keliauti į Lenkiją vis dar sudėtinga.
– Papasakokite apie savo talentus, pomėgius.
– Mano pomėgis ir laisvalaikis – muzika. Myliu ją įvairiausiomis formomis: ne tik klausau, bet ir dainuoju. Groju smuiku, bet dabar, deja, neturiu nuosavo instrumento.
Mėgstu literatūrą ir pati rašau trumpas istorijas. Esu parašiusi knygą, į kurią sudėjau savo sukurtas trumpas istorijas.
Mėgstu liaudies muziką. Tiesiog dievinu. Net dvylika metų buvau dviejų Lenkijos liaudiškų kolektyvų narė. Tai puiki patirtis. Mano hobis – mokytis užsienio kalbų, tad dabar mokausi lietuvių kalbos.
Mano didžiausia svajonė tapti muzikinio teatro soliste ir dainuoti iki pensijos.
