1961 m. laikraštyje „Literaturnaja gazeta“ („Literatūros laikraštis“) buvo išspausdintas Jevgenijaus Jevtušenkos eilėraštis „Babij Jaras“. Tai dauba šiauriniame Kijevo priemiestyje, kurioje hitlerininkai 1941 m. per 36 valandas sušaudė iki 70 tūkstančių žmonių, daugiausiai žydų.
Savo eilėraštyje poetas nacionalistų ir hitlerininkų įvykdytas žudynes panaudoja tik kaip atspirties tašką, o toliau prie gėdos stulpo kala antisemitizmą apskritai, kaip nuo laiko ir vietos nepriklausomą tarptautinę, bet Rusijoje itin paplitusią blogybę.
Perskaitęs eilėraštį, D. Šostakovičius iš karto nusprendė parašyti jam muziką. Pradžioje galvojo apie vienos dalies kūrinį, bet jį baigęs, sumanė dar keturis pagal kitas J. Jevtušenkos eiles: „Humoras“, „Parduotuvėje“, „Baimės“ (šį eilėraštį poetas sukūrė kompozitoriaus prašomas, jo pasiūlyta tema) ir „Karjera“. Taip gimė neįprasta simfonija, baigta 1962 m. liepos 20-ąją.
Simfonija Nr. 13 b-moll, op. 113 „Babij Jar“ parašyta solistui, chorui ir orkestrui. Premjera įvyko 1962 m. gruodžio 30 d. Maskvoje. Atliko Maskvos filharmonijos orkestras, Rusų choro kapelos bosų choras, Gnesinų muzikos instituto vyrų choras ir solistas Vitalij Gromadskij.
Simfonija – tai penkios politinės dainos, alsuojančios humanizmo dvasia. Paprasta (tačiau ne primityvi) muzikinė kalba savo stilistine įvairove kelia asociacijas su kitais ne profesionalų kuriamais muzikos žanrais: pasigirsta kovojančių už socializmą masių dainų aidai, juos dar sustiprina netikėta atlikėjų sudėtis – solistas bosas ir beveik vien unisonu dainuojantis bosų choras. Orkestrui tenka mažesnės svarbos – teksto komentuotojo ar garsinio iliustratoriaus – vaidmuo.
„Babij Jaro“ autorius iš pat pradžių sutapatina save su visa žydų tauta („Man baisu. Man šiandien tiek metų, kiek pačiai žydų tautai“), paskui – su pavieniais jos atstovais – antisemitizmo aukomis (minimi Prancūzijos karininkas Alfredas Dreyfusas; nežinomas berniukas ir jo motina, kuriuos Bialistoko mieste nužudė girta gauja, šaukdama: „Mušk žydus, gelbėk Rusiją!“; Bergen Belseno koncentracijos stovykloje žuvusi Anna Frank). Eilėraščio pabaigoje autorius prisipažįsta: „Mano kraujyje nėra žydiško kraujo, bet manęs nekenčia, ir man, tartum žydui, pyktį giežia visi antisemitai, todėl aš esu tikras rusas.“
Monumentaliai pirmajai daliai ryškų kontrastą sudaro antroji – groteskiškas, šaižus, sąmoningai banalus „Humoras“, – liaupsė nemirtingam sąmojui.
Trečiajame eilėraštyje „Parduotuvėje“ nusakoma sunki Sovietų Sąjungos moterų dalia: kantriai stovi jos – „gerieji šeimos dievai“ – maisto parduotuvėje, spaudžia pailsusiose rankose varganus savo pinigus. Jos viską iškentė, viską iškęs, jos viską pasaulyje įstengia, tos „Rusijos moterys. Tai mūsų garbė ir teismas“.
„Baimėse“ kalbama apie tai, kad Rusijoje miršta Stalino laikų baimės, bet gimsta kitos, visai nelauktos. Nelaimės nuojautą žadinančiais garsų efektais kompozitorius čia sukuria sodrią, labai įtemptą, dramatišką atmosferą.
Paskutinioji simfonijos dalis – „Karjera“ – šviesiausia, teikianti vidinį atokvėpį, palengvėjimą. Čia svarstoma, ar mokslininkas (menininkas) „daro karjerą“ tada, kai dėl savo asmeniškos gerovės atsisako tarnauti tiesai, ar tada, kai, nors ir pliekiamas, purvais drabstomas, vis dėlto atkakliai jos ieško.
Poetas sako, jog „karjerą padarė“ visi, kurie veržėsi į stratosferą arba žuvo, kurie stengėsi nugalėti cholerą ir mirė nuo jos, nes: „Tie užmiršti, kurie juos keikė, bet prisimenam tuos, kuriuos vanojo“. Simfonijos pabaigą būtų galima pavadinti „romantišku pragiedrėjimu“...
Tryliktosios simfonijos kelias į viešumą ir pripažinimą buvo ilgas. Premjeros Maskvoje vos nesužlugdė intrigos: bosas Viktoras Nečipaila koncerto vakarą buvo pasiųstas į Didįjį teatrą pavaduoti neva susirgusio dainininko. Vietoje jo simfonijoje dainavo paskutinę sekundę atlėkęs Vitalijus Gromadskis.
Publika liko giliai sujaudinta, tačiau spauda premjerą sutiko priešiškai. Tiesa, kritikos strėlė lėkė tik į J. Jevtušenkos eiles, ne į D. Šostakovičiaus apskritai tradicinę muziką. Galiausiai poetas buvo priverstas gerokai pataisyti „Babij Jarą“ ir „Baimes“, prisiminti, kad toje žemėje greta žydų guli ir rusai, ir ukrainiečiai, kad, gėdydamasis dėl antisemitizmo protrūkių Rusijoje, jis nė akimirkai neturi paliauti žavėtis Rusija, savimi užtvėrusia kelią fašizmui. Nors nenoromis, poetu pasekė ir kompozitorius, „sušvelninęs“ muziką.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Kostas Smoriginas ir Tryliktoji D. Šostakovičiaus simfonija“ įvyks 2021 m. spalio 29 d., penktadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Prieš koncertą 18.15–18.45 val. muzikologas Viktoras Gerulaitis pasakos apie D. Šostakovičiaus Tryliktąją simfoniją. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.
