Pastarąjį autorių Lietuvoje žino visi, bent kiek susidūrę su muzika ir ypač su džiazu. Danų kompozitorių H. Abrahamseną (g. 1952) iki šio koncerto žinojo tik saujelė profesionalų. Tai kompozitorius, jau senokai vertinamas ir atliekamas žymiausiose koncertų salėse visame pasaulyje, apdovanotas reikšmingomis premijomis, gaunantis užsakymus iš garsių muzikos kolektyvų. Malonu, kad pagaliau ir Lietuvoje kiek plačiau susipažinta su jo muzika ir su pačiu jos autoriumi.
Hansas Abrahamsenas yra šių metų „Gaidos“ kviestinis kompozitorius „in focus“, tad koncerto išvakarėse buvo surengtas susitikimas. Jame H. Abrahamsenas nuoširdžiai pasakojo apie savo kūrybinį kelią, apie muzikos komponavimo subtilybes, apie kūrinio visumos radimąsi ir panašias paslaptis, kurias toli gražu ne kiekvienas autorius noriai atskleidžia.
Speciali pokalbio tema buvo kompozitoriaus pamėgtas sniegas, kuris nesyk pasirodo jo kūryboje. Juokaudamas jis yra sakęs, kad po operos „Sniego karalienė“, pastatytos 2019 m., sniego temą gal jau ir užbaigs.
Vakarą vedė muzikologė Rasa Murauskaitė ir kompozitorius Kristupas Bubnelis, kuriam yra tekę autorių artimiau pažinti ir pas jį mokytis Londone.
Du puikūs kūriniai, kuriuos atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Karolio Variakojo, ir solistė Lauryna Bendžiūnaitė, leido prisiliesti prie aukščiausio meistriškumo ir meninės jėgos muzikos, atskleidusios gilų dvasinį autoriaus pasaulį ir turtingą vaizduotę.
Pirmiausia buvo atliktas opusas orkestrui „Drei Märchenbilder“ (Trys pasakos vaizdeliai, 2018) iš operos „Sniego karalienė“. Orkestras, papildytas gausiu būriu spalvingų perkusinių instrumentų – čelestos ir kitų, kūrė beveik regimus šarmotos žiemos vaizdus. Trys kūrinio padalos keitė viena kitą be pertraukos, iš klausos jas atskirti (ypač pirmas dvi) be partitūros nebuvo paprasta.
Pirmoji padala, prasidėjusi kelių garsų (kvartos apimties) išraiškingu anglų rago motyvu buvo varijuojama gana ramiai, bet palaipsniui faktūra tirštėjo, spalvos keitėsi, dinamika augo.
Pasiekus galingą kulminaciją, tarsi praūžtų didžiausias sniego pūgos sūkurys, įvyksta staigi dinaminė ir spalvinė kaita. Pasigirsta labai aukštos tesitūros šviesūs ritmiškai trūkčiojantys pūtikų balsai (spėju be partitūros – trečias vaizdelis), palaipsniui atvedantys į finalinį trimitų kvartos intervalo signalą.
Ši spalvinga partitūra sužavėjo nepaprastai virtuoziška instrumentuote, kai kiekvieno instrumento balsas, kiekvienas įstojimas labai gerai girdisi ir darniai įsilieja į bendrą skambesį. Pagirtinas tvirtai muzikos vyksmą valdęs dirigentas Karolis Variakojis.
Atmintis nėra viena, jų daug, sakė Šekspyro Ofelija. Ne tik ši, bet puokštė kitų jos minčių sugulė į Paulo Griffithso novelę „Let me tell you“. Ja ir rėmėsi kompozitorius, 2013 m. parašęs veikalą tuo pačiu pavadinimu, kuriame Ofelija savo vardu pasakoja meilės istoriją.
Dainų seka tokia: (I dalis) 1. „Let me tell you, how it was“, 2. „O but memory is not one but many“, 3. „There was a time, I remember“, (II dalis) 4. „Let me tell you how it is“, 5. „Now I do not mind“, (III dalis) 6. „I know you are there“, 7. „I will go out now“.
Šis tekstas išrinktas iš Šekspyro dramoje pasakytų Ofelijos frazių, tačiau, pasak pirmosios atlikėjos Barbaros Hannigan, jis visiškai tinka ir šių dienų moteriai. Solistė teigia, kad daugybę kartų atlikdama H. Abrahamseno kūrinį, ji vis kitaip jaučiasi. Kartais – aštuoniasdešimt procentų kaip Ofelija ir dvidešimt kaip ji pati, kartais – kaip abi po penkiasdešimt procentų. Kūrinys pelnė ne vieną prestižinę premiją ir, berods, devynių įvairių šalių kritikų apklausos balsais pripažintas geriausiu dvidešimt pirmojo amžiaus kūriniu.
Labai sunku perkelti į žodžius mintis ir emocijas, kurias sukelia šio ciklo klausymasis. Jis subtilus, kupinas paslapties, nutylėjimų, iškalbingų pauzių, nevilties proveržių. Muzikoje tai išreikšta labai tyliais rečitatyvais, trumpomis frazėmis, trūkčiojančiu balsu, tarytum tramdančiu norimus pasakyti žodžius, didžiuliais balso šuoliais, dainavimu lygiu balsu be vibrato.
Itin įtaigiai ir subtiliai jį yra įrašiusi B. Hannigan, kuriai dedikuotas kūrinys. Orkestras supa šį kalbėjimą – dainavimą, kartkartėmis sustiprintu skambesiu ar vaizdiniu. Paminėtą sniegą kuria ant būgno šiugždenamas popierius, o nebylius išeinančiosios žingsnius – pirštais be garso braukoma klaviatūra.
Lauryna Bendžiūnaitė sąžiningai perskaitė ir įgarsino kompozitoriaus pateiktą tekstą, išdainavo nepatogius vokalinius šuolius, derėjo su orkestru. Vis dėlto jos Ofelija dar neįgavo tų subtilių įvaizdžio kontūrų, kuriuos jai siūlo šio kūrinio partitūra.
Antrasis vakaro herojus – gyvoji legenda, džiazo pianistas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas. Didžioji publikos dalis laukė būtent jo, patvirtino, kad nepamiršo nei jo garsiųjų džiazo koncertų, nei miuziklo „Velnio nuotaka“, nei spektaklių muzikos.
V. Ganelinas specialiai šiam koncertui sukūrė „Triptiką“ klavišiniams, perkusiniams ir orkestrui. Trys kūrinio dalys pavadintos „Prologue“, „Brastring“ ir „From...to...“. Taigi, atliekant simfoniniam orkestrui, V. Ganelinui ir Arkadijui Gotesmanui, įvyko šio naujo kūrinio pasaulinė premjera. Dirigavo K. Variakojis.
Kompozitorius apie šį opusą pasakė, kad tai improvizacija kompozicijos stiliumi. Ar ne komponavimo procesu? Kūrinys buvo pradėtas energingais taškuoto ritmo akordais. Po šio prologo prasidėjo mušamųjų ir klavišinių improvizacija, ilga, iškelianti tai klavišinių virtuoziškas kaskadas, tai perkusijos veržlius smūgius.
Muzikos vyksmas man priminė anų laikų pažįstamą Ganeliną, kai jis improvizavo su savo trio. Energija, pulsas, „free“ džiazo atonalios nenuspėjamos slinktys, dažnas „forte“ ir agresyvus „fortissimo“. Orkestras, ilgai tylėjęs ir klausęsis, paskutinėje trečiojoje dalyje prisijungia prie solistų, o galiausiai prabyla balsu, skanduodamas angliškai „viens, du“, (pauzė), „viens, du, trys, keturi“, (pauzė), „trys, keturi“...
Šie skaičiai man liko mįslingi. Gal jie siejasi su džiazo improvizacija, o gal čia buvo užkoduota kažkas ypatingo? Publika po finalinio akordo sukėlė tokias ovacijas, kad kūrinio fragmentą teko pakartoti.
***
Toliau Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“: spalio 27 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre – ansamblio „Twenty Fingers Duo“ koncertas (dalyvauja pianistė Indrė Baikštytė), spalio 28 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – ansamblio „Giunter Percussion“ ir violončelininko Glebo Pyšniako koncertas.
