Nebyliojo filmo garsinimo eksperimente „Trimitas“ kartu su kūrybiniais partneriais sujungė orkestrinį muzikavimą, kiną, akademinę, populiariąją, akustinę ir elektroninę muziką.
„Sukurti naują muzikos takelį ir sceninį vyksmą vienam reikšmingiausių vokiškojo ekspresionizmo nebylaus kino klasikos filmų mums kilo pernai, kai buvo minimas R. Wiene filmo „Daktaro Kaligario kabinetas“ šimtmetis“, – sakė „Trimito“ vadovas prof. Antanas Kučinskas.
„Cinematorija Cali-Gari“ premjera įvyks šį šeštadienį, spalio 16 d., 20 val. Energetikos ir technikos muziejaus erdvėje. Pasak prof. A. Kučinsko, Energetikos muziejaus erdvė buvo pasirinkta specialiai, nes ji bene puikiausiai atspindi bendrą muzikinio eksperimento atmosferą.
Apie kūrybos procesą, garsinius sprendimus ir naująjį projektą kalbėjomės su kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu, elektroninės muzikos kūrėju Leonu Somovu bei orkestro „Trimitas“ dirigentu Karoliu Variakoju.
– Ko įdomaus ir netikėto gali tikėtis klausytojai?
K. Variakojis: pirmiausia labai svarbu pabrėžti, kad projekte dalyvaujantys menininkai yra vieni geriausių savo srities specialistų, visiems gerai žinomi profesionalai. Leonas Somovas yra labai plataus spektro elektroninės muzikos kūrėjas, meistras. Algirdas Martinaitis yra iš visai kito kūrybinio lauko, klasikinės šiuolaikinės muzikos pasaulio, puikiai pažįstamas ir teatro publikai.
Liudas Mockūnas – vienas įdomiausių improvizuotojų, pučiamųjų instrumentų garso menininkas, grojantis pačiose įvairiausiose erdvėse, skirtingai publikai. Tarp solistų bus ir kontratenoras Vaidas Bartušas, turintis išskirtinį, įspūdingą balso tembrą. Šiame kontekste puikiai dera ir orkestras „Trimitas“, kuris taip pat yra savo srities profesionalas, atviras ir lankstus naujovėms bei iššūkiams. Įdomių ir netikėtų garsinių sprendimų netrūks.
L. Somovas: Tai, ką mes darome, yra labai gražūs dalykai. Toks formatas yra intriguojantis, tad visi, kurie myli muziką, orkestrą, kiną, tiesiog negali praleisti šios progos. Galbūt filmas bus matytas, bet muzika tikrai negirdėta. Tai yra ypatingas dalykas. Visus, kurie mėgsta A. Martinaičio ir mano muziką, labai kviečiu, nes bus tikrai įdomus junginys.
A. Martinaitis: Teko peržiūrėti daug filmų „Daktaro Kaligario kabinetas“: seną 1920 metų, taip pat naujesnių, su skirtinga muzika, kurią atliko ir džiazo ansamblis, ir simfoninis orkestras. Tuomet man kilo idėja, kad turi ne tik skambėti muzika, bet kažkas dar dalyvauti tarsi besiblaškantys personažai, kurie priklausytų tam filmui, padėtų atrasti gyvą ryšį su „negyvuoju“ filmu.
Nuoširdžiai norisi, kad visas projektas tiesiog blyksteltų. Jis skirtas žmonėms, kurie supranta įvairius elementus. Kadangi visa tai pasirodo tokiame sumaišytame laike, klausant ir žiūrint galima kai ką suprasti.
– Kaip gimė mintis sukurti tokio pobūdžio bendrą projektą?
L. Somovas: Bendram darbui su „Trimitu“ mane pakvietė orkestro vadovas Antanas Kučinskas. Apie šį projektą pradėjome kalbėti gal prieš dvejus metus, bet įvairūs faktoriai lėmė, kad įgyvendinti pradėjome tik dabar. Esu dirbęs su kitais orkestrais anksčiau, buvo labai įdomios patirtys.
Mėgstu dirbti su skirtingais žmonėmis, įvairaus pobūdžio renginiuose, projektuose, o darbas su orkestru man yra ypatingas momentas. Visuomet smalsu pajausti bendrumą, viską sujungti į visumą, nes tai yra komandinis darbas.
A. Martinaitis: Man naujai išgirdus orkestrą „Trimitas“, kuris atlieka vis įvairesnę, sudėtingesnę muziką, ir A. Kučinskui pasiūlius kurti muziką nebyliam filmui, nekilo abejonių. Išties labai svarbu, kad naujos „Trimito“ pajėgos gali labai daug, jų muzikavimas yra užtikrintas.
Mano muzika yra gana sudėtinga ritminiu, tempo atžvilgiu. Visa medžiaga, kurią kuriu, buvo peržiūrėta daug kartų, vis atrandant ir pridedant kažką naujo, prijungiant solistus, aktorių Vaidotą Martinaitį, kuris čia komentuoja titrus, artistiškai pasirodo intarpuose.
Man taip pat reikėjo balso, – pasirinkau Vaidą Bartušą, kurio balsas unikalus ir filme suteikia neapibrėžtumo, keistumo, o tai padeda savaip priartėti prie siužeto. Liudas Mockūnas čia yra tarsi Kaligario personažas, groja savo muziką, somnambulišką improvizaciją.
K. Variakojis: Na, o mano istorija, sakyčiau, labai fragmentuota. Su vadovu A. Kučinsku dažnai kalbame ir svajojame apie įvairias programas, galimus atlikti kūrinius. Žiemą jis užsiminė, kad būtų labai įdomu įgyvendinti būtent tokią idėją, bet tuo metu dar nebuvo išrinktas konkretus filmas. Iš karto diskutavome, kad reikėtų pasikviesti daugiau atlikėjų, padaryti projektą, suvienijant įvairių sričių menininkus. Palaipsniui viskas susidėliojo, ir šiuo metu turime puikią kūrybinę komandą.
– Kaip sekasi atrasti kūrybinio sąlyčio taškus?
K. Variakojis: Martinaičio kūryba man labai gerai žinoma, šią vasarą su ansambliu įrašinėjome jo kompaktinę plokštelę. Nesvarbu, ar tai būtų filmas, baletas, opera, jo muzikiniai gestai, ornamentika jau yra gerai atpažįstami ir aiškūs.
Be filmo ir elektronikos, jo muzika skambėtų lygiai taip pat puikiai. Pagrindinis uždavinys visiems yra bendras derėjimas ir skambesys. Viso kūrybinio proceso metu mes kiekvienas atsinešame kažką savo, o tai suteikia daug kūrybinio žavesio.
Iš muzikinės pusės procesas yra labai autentiškas. Martinaitis partitūrų nerašo, siunčia klavyrą. Turime pusiau rankraštinius variantus, kas atveria beprotiškas galimybes interpretacijoms, kūrybiškumui, muzikantų fantazijai. Aš pats į tekstą žiūriu labai liberaliai ir vertinu jį kaip negalintį užfiksuoti momento, galiu pats priimti daug interpretavimo sprendimų.
L. Somovas: Viskas vyksta gražiai ir sklandžiai. Su kiekvienu asmeniškai dar nespėjau susipažinti, bet su A. Martinaičiu bendravome jau ne kartą. Jo muzika man labai patinka, ji puikiai tinka kino filmui. Orkestras čia taip pat užima labai svarbią vietą. Aš dažnai susimąstau, ar yra kas nors gražiau už orkestro skambesį.
Šiuo metu daug galvoju apie kūrybinį procesą, skiriu jam daug dėmesio. Man svarbu įsijausti į kūrybą, perleisti A. Martinaičio muziką per savo prizmę. Įrašiau įvairių garsų iš repeticijų, kuriuos transponuoju, perkeliu į elektroninę erdvę, iš jų padariau savotiškus instrumentus. Nebylus kinas suteikia daug kūrybinės laisvės.
Dirigentas valdo orkestrą esamuoju laiku, o elektronika, kompiuteris – ritmo mašina, tokia kaip laikrodis, taip pat vykdo komandas. Tai tam tikra prasme taip pat yra dirigavimas, bet pats elektroninių instrumentų ir orkestro sujungimas techniškai ne visada yra patogus ir lengvai padaromas. Viena didžiausių užduočių man yra techniškai viską susieti.
Esu anksčiau dirbęs su klasikinės muzikos atlikėjais, taip pat ir orkestrais, bet kitoje sferoje. Po ilgo laiko vėl turiu galimybę prie to sugrįžti, – man tai labai įdomu. Nuoširdžiai tikiu tuo, ką mes čia kuriame. Tikiu, kad šis projektas bus kartojamas, galėsime tai pristatyti žmonėms plačiau.
