Veikėjai: Viktorija Kuodytė, Aušra Pukelytė, Janina Matekonytė, Aleksas Kazanavičius, Alvydė Pikturnaitė, Dalia Morozovaitė.
Režisierius Naubertas Jasinskas ir dramaturgė Dovilė Zavedskaitė dalijasi mintimis apie artėjančią premjerą.
– Kodėl pasirinkote įvietinto teatro patirties žanrą, kas tai yra?
Naubertas. Įvietinto teatro patirties žanras nebuvo sugalvotas, jis atsirado natūraliai, buvo padiktuotas esamų aplinkybių.
Antrojo karantino metu pradėjau mąstyti apie teatro paskirtį, gebėjimą prisitaikyti prie esamų aplinkybių. Tuo metu atrodė, kad į teatrą dar labai ilgai negrįšime, mintys sukosi apie virtualybę arba teatrą, kuris galbūt gali vykti lauke. Tam tikra prasme grįžti prie teatro ištakų.
Tačiau patirtį lauke padiktavo ne mąstymas apie formą, o tuo metu kankinusios būsenos bei nuojautos. Su skulptoriumi Augustu Serapinu iš pradžių nukeliavome į teatrą, jo koridorius, kiemą. Tuomet aplankėme teatro kaimynus – gretimus pastatus, įvairias institucijas.
Po truputį fiziškai pradėjome tolti nuo teatro – vaikščiojome po senamiestį, keliavome į Šanchajų ir Šnipiškes, vėliau į Žvėryną, Užupį. Ir kaip tik šis rajonas, tiksliau kiemas, esantis Filaretų g. 23, per atsitiktinumą tapo mūsų pasirodymo erdve.
Galiausiai po ilgų ieškojimų ir bandymų įsivardyti, kokios tai nuojautos, supratome, jog kalbame apie gentrifikacijos procesą. Gentrifikacija tapo skėtine viso kūrybinio proceso tema. (Gentrifikacija – miesto rajono, dažniausiai esančio netoli centro, transformacijos procesas, kurio metu apleistas rajonas tampa prestižinis).
Kurti pasitelkus miestą – ši mintis tapo kertinė ir padiktavo formą – įvietinto teatro patirtį.
Dovilė. Mums buvo labai svarbi Augusto idėja, kad ne mes turime atnešti medžiagą į vietą, bet vieta turi mums duoti medžiagą, ją reikia ištraukti, atrasti šitame kieme.
Daugelį mūsų jis iš pradžių labai stūmė – nesinorėdavo ilgai užsibūti, čia nebuvo jauku ar sava. Todėl kiekvienas bandėme išbūti kieme visų pirma atskirai, tyrinėjome ir fiksavome mintis, kūno pojūčius, jausmus, kurie kyla šitoje vietoje būnant po vieną.
Vėliau ėmėme repetuoti, pietums raškydavome slyvas, paskui prasidėjo obuoliai ir vynuogės. Natūraliai prisijaukinome erdvę ir jos vietinius gyventojus – gigantiškas skruzdėles, šliužus, sraiges, erkes, šalia gyvenantį Andrejų ir jo kompaniją, kuri vis užsukdavo pabaliavoti.
Išmokome čia gyventi. Mintys ir būsenos, į kurias mus vedė šio kiemo patyrimas, įgavo dramaturginę tekstų peizažo formą.
Labai norėjosi tik užfiksuoti mūsų buvimą čia, nedaryti išvadų apie šios vietos likimą, negailėti, kad ji tuoj pranyks, nemistifikuoti gentrifikacijos reiškinio.
Tiesiog ateiti, pabūti ir išeiti. Ir galbūt dėl to pamatyti miestą ir jo procesus šiek tiek kitaip. Pamenu, kai po daugybės repeticijų vėl grįžau į Paupio rajoną, kurį taip mėgau, staiga pamačiau jį visai kitomis akimis. Juk jo pašonėje gyvenančiam mūsų kiemo šeimininkuii
Andrejui kaip tik dėl to nuostabaus pasaulio atsiradimo greitai nebeliks galimybės gyventi ten, kur gyveno.
– Kodėl žiūrovas kviečiamas ateiti, ką jis atras?
Naubertas. Žiūrovas gaus valandos ir dvidešimties minučių patirtį – regės penkių skirtingų veikėjų fragmentišką pasakojimą. Pasirodyme kalbama apie miesto ir žmogaus santykį, gentrifikacijos proceso teigiamus ir neigiamus padarinius.
Tai viena iš nedaugelio teatro patirčių, konstruojamų ne remiantis konkrečia pjese ar pasakojimu, o išskirtinai šiam Vilniaus rajonui surinkta, išgyventa bei kartu su dramaturge D.Zavedskaite susintetinta spektaklio dramaturgija.
Spektaklio kūrybinę komandą sudaro itin stiprus menininkų kolektyvas: Serapinas, Sodeika, Zavedskaitė, Kuodytė, Kazanavičius ir kiti. Tam tikra prasme, tai unikali galimybė pamatyti ganėtinai eksperimentinį teatro peizažą, kurį kuria itin brandus menininkų kolektyvas.
Savo kalba bei stiliumi šis reginys turėtų būti patrauklus jaunam žmogui, neretai vengiančiam teatro dėl savo nepaslankios ir (ar) konvencionalios formos, aktualiųtemų neplėtojimu.
Dovilė. Man gražiausia šios patirties dalis – kad niekas čia nėra susireikšminęs: nei kuris nors personažas, nei konkretus spektaklio elementas. Nei režisūra, nei dramaturgija, nei muzika čia nėra pati svarbiausia. Lyg niekas nenorėtų kalbėti garsiau už kitus.
Lietuvos teatre retai pamatysime ir tokį minimalizuotą aktorinį veikimą. Ir tokį jokių išvadų nedarymą. Kažkas kažkur vaikšto, kažkas kažką kalba. Ir per visa tai skleidžiasi vieta. O mes čia susirenkame, kad šios vietos fone patirtume patys save.
– Kaip kuriate – netgi pasirašot „kuria... veikia...“ – gal galit papasakoti apie darbo principą? Kas paskatino dirbti būtent taip?
Naubertas. Kūrybinis darbo principas kiekvieno spektaklio metu visiškai kitoks. Kadangi neturiu noro „statyti“ pjesių, didžiausiu tikslu tampa kūryba: kiekvienas pastatymas – savotiškas iššūkis.
Vienas didžiausių – kiekvieno proceso savitų „žaidimo taisyklių“ sugalvojimas bei jų laikymasis. Trumpai papasakosiu šio kūrybinio proceso eigą: nors kiemas, esantis Filaretų gatvėje, ganėtinai atsitiktinai tapo mūsų žaidimų aikštele, tačiau turinio kūrimas buvo sistematizuotas.
Vyksmas plėtojamas James P.Carse’o nesibaigiančio žaidimo (Infinite game) principu, kai nėra svarbus linijinis naratyvas, nėra pagrindinių ar antraeilių personažų, svarbiu aspektu išlieka minties fragmentiškumas bei gvildenamų temų nuojautų pasitelkimas.
Su kūrybine komanda išsikėlėme tikslą neprisiimti pozicijos, neatsakinėti į klausimus – tapti vietos stebėtojais, gebančiais reflektuoti esamąjį laiką.
Šių metų gegužę ir birželį kiekvienas kūrybinės komandos narys gavo užduočių paketą, kurį turėjo įgyvendinti Filaretų gatvėje esančiame kieme. Šias patirtis pokalbiuose fiksavo Dovilė, vėliau drauge ieškojome bendrų šerdinių temų, aspektų, juos sintetinome – darbas vyko itin glaudžiai, kadangi tekstas tapo neatskiriamu režisūriniu sprendimu, ir atvirkščiai.
Rugpjūtį su visa komanda pradėjome repetuoti kieme – teko priprasti prie itin besikeičiančių lauko sąlygų, jos padiktavo kai kurių scenų sprendimus, tempą, nuotaiką. Kūryba tebevyksta – šiuo metu intensyviai dirbame su kompozitoriumi G.Sodeika.
Dovilė. Dirbti su Naubertu visada įdomu todėl, kad jis niekada neateina su iš anksto sumanytomis buvimo ir veikimo taisyklėmis: jis leidžia joms gimti natūraliai, atsisako hierarchijos, formuoja sveiką ir emociškai atvirą aplinką.
Norėjome telktis į patį procesą – kad būtų faina dirbti, kad visi rastume savo vietą tame kieme. Prieš pradėdami darbą, trupėje su kūrybine komanda daug laiko leidome po du ar tris, tiesiog kalbėdamiesi.
Viena iš svarbių mūsų nuostatų nuo pat pradžių buvo tokia: „Viskas, kas vyksta, mums yra medžiaga.“ Nežinojome, kaip sumanytą formą priims aktoriai, todėl buvome pasiruošę atmetimo reakcijai.
O kai su juo, nors ir simboliškai, susidūrėme, panaudojome tą atmetimą labai svarbiai dramaturginei linijai sukurti. Tai – esminė dramaturgijos kūrimo čia ir dabar pamoka: atsisakyti noro pasakyti kažką tobulai reikšmingo ir tiesiog fiksuoti tai, kas vyksta, – dokumentuoti ir suvaldyti.
Man šiuo metu tokia dramaturgijos rūšis labai patinka: ji leidžia atmesti visažiniškumo, buvimo aukščiau, skirstymosi į teisingus ir neteisingus prezumpcijas. Čia prasideda teatro kūrybos žaidimas, nebeturintis tikslo atrasti laimėtoją, – lieka tik tikslas žaisti.
Spektaklio „Kaip visur, kaip visi“ premjera – spalio 2, 3, 5 dienomis, susitikimo vieta – Užupio gimnazija, iš ten žiūrovai bus palydėti į veiksmo vietą – Filaretų g. 23 kiemą. Bilietus į spektaklį platina tiketa.lt.
