Kiek verta žmogaus gyvybė ir kur vis dėlto tas blogis užgimsta, kur yra pasėjama jo sėkla“, – apie spektaklį „Eichmannas Jeruzalėje“ sakė „Sirenų“ tarptautinės programos sudarytoja, meno vadovė Kristina Savickienė.
Jau rugsėjo 28 ir 29 d. Lietuvos rusų dramos teatre bus parodytas Lietuvoje dar nebuvusio režisieriaus Jernejaus Lorenci ir Zagrebo jaunimo teatro darbas „Eichmannas Jeruzalėje“. Į „Sirenų“ festivalį kartu su spektaklio trupe atvyksiantis J.Lorenci – vienas iš individualiausių, įžvalgiausių ir naujų formų ieškančių šiuolaikinio slovėnų teatro režisierių bei Europos teatro vardų – 2017 m. jam įteikta „Naujosios teatro realybės“ premija.
Režisieriaus kūrybai nuo pat pradžių buvo būdingi teatro tyrimai, jis plėtojo teatro kaip mediumo idėją. J.Lorenci savo aktorius linkęs perspėti, kad teatro bendruomenė yra kuriama tik kartu su žiūrovais: jis kruopščiai parenka scenas, kuriose salė lieka apšviesta, o aktorius ne tik jaučia žiūrovus, bet ir mato, girdi jų kvėpavimą.
Šios režisūrinės priemonės sukuria ypatingą ryšį tarp scenos ir auditorijos. J.Lorenci estetika atpažįstama, tačiau kurdamas visada išlieka smalsus ir novatoriškas.
Be daugybės apdovanojimų Slovėnijoje, J.Lorenci taip pat pelnė nemažai apdovanojimų užsienyje: „Naujosios teatro realybės“ premija (2017 m) ir „The Temptest“ apdovanojimas Belgrado teatro festivalyje BITEF (2013 m.) – didžiausi režisieriaus įvertinimai.
J.Lorenci aiškiai supranta būtinybę spręsti blogio banalumo ir jo buvimo kiekviename žmoguje problemą tuo metu, kai iš esmės visa Europa suabejoja savo antifašistinėmis šaknimis. Kaip atspirtį kurti unikalų pasakojimą teatro scenoje jis pasirinko mąstytojos Hannah Arendt knygą „Eichmannas Jeruzalėje“.
„Man labai patiko, kaip režisierius su aktoriais prie Holokausto temos priėjo. Tai suintrigavo. Manau, kad tai labai stiprus kūrinys.
Man atrodo, kad mūsų visuomenei šis spektaklis svarbus dviem aspektais: jis kalba apie tai, kas mūsų visuomenėje yra tas „kitas“ – žmogus, kuris yra galbūt ne toks kaip didžioji mūsų visuomenės dalis: kitos religijos ar kitos seksualinės orientacijos, galbūt kitos odos spalvos ir t. t.
Sykiu šis spektaklis labai jautriai paliečia temą, kas apskritai yra blogis ir kaip blogis randasi mažuose dalykuose bei amplifikuojasi į kažką labai didelio ir siaubingo“, – kodėl šį darbą atrinko į tarptautinę programą, pasakojo K. Savickienė.
Artėjant spektaklio „Eichmannas Jeruzalėje“ rodymui Vilniuje, J.Lorenci pasidalijo keliomis mintimis.
– Kas paskatino gilintis į blogio ir atsakomybės temą?
– Seniai žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tirti blogio, atsakomybės ir kaltės temas. Žinojau ir tai, kad šias temas įgyvendinsiu per nacių blogio prizmę.
Laukiau tinkamo momento – ir gana ilgai, kelerius metus. Momentas buvo tinkamas ir medžiaga, kuri
mane sujaudino, įsišaknijo manyje taip giliai, kad pamačiau spektaklio užuomazgą. Taip pat reikėjo tinkamos teatrinės aplinkos. Zagrebo jaunimo teatras yra būtent toks.
mane sujaudino, įsišaknijo manyje taip giliai, kad pamačiau spektaklio užuomazgą. Taip pat reikėjo tinkamos teatrinės aplinkos. Zagrebo jaunimo teatras yra būtent toks.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis atrodė išvalytas ir atstatytas tiek, kad to meto siaubas ateityje nebūtų įmanomas, ir ši iliuzija tęsėsi gana ilgai, bet mes jau kurį laiką esame tikri, kad taip nėra.
Rimtos pastangos, taip pat ir Slovėnijoje, skiriamos permąstyti karo laikotarpį – tai pavojingos pastangos. Kita vertus, ir tai svarbiausia, norėjau blogiui suteikti veidą – būtent žmogišką veidą. Adolfas Eichmannas pasirodė tinkamiausias.
– Kas sudaro spektaklio dramaturgiją? Kaip ją kūrėte?
– Surinkau medžiagą: H.Arendt „Eichmanną Jeruzalėje“, Karlo Jasperso „Kaltės klausimą“, Claude’o Lanzmanno dokumentinį filmą „Šoa“, TV dokumentiką apie ustašių politiką Andriją Artukovićių, Curzio Malaparte romaną „Oda“ ir panašiai. Mėnesį ar du iki prasidedant repeticijoms nusiunčiau medžiagą aktoriams ir, apsiginklavę ja, susitikome, ėmėme ją įvairiais būdais tirti ir ieškojome strategijos, kaip ją modeliuoti.
Tai buvo savitas kolektyvinis darbas; taip pat buvo svarbu, kad visi (kiekvienas savaip) jame dalyvautume: ne tik kūrybos procese, bet ir asmeniškai.
– Ar teismo teatrališkumas trukdo, ar padeda kuriant spektaklį?
– Iš pradžių padėjo, teikė man drąsos, taip pat – savotišką alibi. Vis dėlto rezultatui tai nebuvo būtina.
H.Arendt kaltina Jeruzalės teismą ir tuometį ministrą pirmininką Davidą Ben-Gurioną dėl teismo teatrališkumo (taip pat ir dėl preliminaraus apkaltinamojo nuosprendžio), o aš gana anksti nusprendžiau imtis priešingos strategijos – ryškaus reginio trūkumo. Tai paprasčiausias ir kukliausias bandymas (bandymas yra pagrindinė sąvoka) suprasti tuos laikus ir priimti, kad Eichmannas taip pat buvo žmogus.
„Eichmannas Jeruzalėje“ bus parodytas rugsėjo 28 ir 29 d. 19 val. Lietuvos rusų dramos teatre.
