Apie po pandemijos pagaliau įvykusias didžiausio Filharmonijos kolektyvo gastroles pasakoja jos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė.
– Kuo ypatinga ši LNSO kelionė į Odesą? Kokie kultūriniai ryšiai su šiuo miestu saisto?
– Mums tai labai svarbus įvykis, o Odesa – išskirtinis miestas, kultūros metropolis. Istoriškai tai – vienas svarbiausių smuiko mokyklos, vokalinio, pučiamųjų meno centrų. Iš jo pedagogai pasklido po visą pasaulį ir ligšiol diktuoja pedagoginio meistriškumo standartus.
Net juokaujama: jei Odesos gatve einantis berniukas rankoje neturi smuiko, vadinasi, jis – pianistas.
Festivalis „Odessa Classics“ ir jo įkūrėjas bei meno vadovas, pianistas ir nusipelnęs Ukrainos kultūros veikėjas, edukatorius Aleksejus Botvinovas žengė neabejotinai istorinį žingsnį, pakviesdamas Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą groti pirmą kartą organizuotame „Odessa Classics“ rudens sezone. Tai – lyg satelitinis jo renginys, nes pats „Odessa Classics“ vyksta birželio mėnesį, kaip ir mūsiškis Vilniaus festivalis.
Šis Lietuvai skirtas festivalio rudens sezonas sulaukė didelės paramos tiek iš Ukrainos, ypač – Odesos įmonių, Lietuvos ambasados Ukrainoje, Lietuvos kultūros instituto ir Kultūros ministerijos Nacionalinės programos, kuri skyrė orkestrui kelionės stipendiją, – taip su daugybe partnerių sugebėjome organizuoti šiuos du koncertus ir nuvykti su didžiausiu Filharmonijos kolektyvu į Odesą.
Ukrainoje surengėme du koncertus. Rugsėjo 18-osios vakarą – Odesos publikos jau numylėto ansamblio NIKO ir jo įkūrėjo, dirigento bei kompozitoriaus G.Gelgoto, o kitą dieną – jo diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, NIKO ir trijų nuostabių solistų – smuikininkės Augustos Jusionytės, kompozitoriaus, violončelininko iš Jungtinės Karalystės Peterio Gregsono ir pianisto bei festivalio vadovo A.Botvinovo.
Šis koncertas vainikavo festivalį, sukėlė tokį atgarsį ir furorą, kurio nesitikėjome. Publikos nuomone, o publika Odesoje nepaprastai išsilavinusi ir gerai išmananti muzikos meną, jie nieko panašaus nėra girdėję pastarąjį trisdešimtmetį.
Savo pulsu, ypatinga vibracija, šiuolaikinės muzikos įtaiga pastarasis koncertas išsiskyrė iš visų, kurie buvo surengti jau septynerius metus vykstančiame festivalyje ar apskritai Odesoje.
Gražu buvo žiūrėti, kaip prieš mane sėdėjusi senjorė po kiekvieno kūrinio pašokdavo iš vietos ir plodavo stovėdama. Paskui ji priėjo susipažinti ir pasikalbėti – ji vieno žymaus Ukrainos gitaristo Anatolijaus Ševčenko našlė. Sakė: „Nesu girdėjusi nieko panašaus, muzika mane tiesiog pakylėjo ir nešė į visatą.“
Apie Lietuvos muzikų koncertus buvo kalbama, jog tai – ateitis, kosmosas, vizija. Ir išties jie buvo kitokie: skambėjo paties G.Gelgoto ir kitų dabarties autorių darbai, taip pat – remiksai, perdirbti arba stipriai klasikinių kompozitorių Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno, Antonio Vivaldi paveikti kūriniai. Į juos buvo pažvelgta naujai, jaunomis ir drąsiomis akimis ir širdimis.
Šio koncerto programą parinko pats G.Gelgotas, o ji – labai didelė, dviejų dalių. Nustebino tai, kad žmonės iki pat paskutinės minutės išlaikė dėmesį, komentavo, laukė atlikėjų, prašė G.Gelgoto ir solisto P.Gregsono autografų, – šis violončelininkas jaunos publikos gerai pažįstamas, jis irgi norėjo ko nors daugiau, nei groti J.S.Bacho siuitas ir kitą tiktai klasikinį repertuarą.
Jis siekė savaip išreikšti didžiulę meilę ir atsidavimą klasikiniam repertuarui – nutiesti kelius, tiltą į jaunąją publiką. Ir tai pavyko. Jis dabar rašo kūrinius filmams, šiuolaikiniam šokui, baletui, turi daug sekėjų, jo plokšteles leidžia žymioji „Deutsche Grammophon“.
Labai tikiuosi, kad šis sąlytis su tokiais muzikos vizionieriais kaip Peteris, Aleksejus mums nuties kelius į naujus formatus ir repertuarus. Laukiame G.Gelgoto muzikos įrašų, kurie lapkričio mėnesį turėtų vykti Filharmonijoje. Tikiuosi, kad jais susidomės kuri nors įtakinga įrašų kompanija.
– Ar Odesos filharmonijoje buvo justi pandemijos baubas?
– Saugumo taisyklių laikomasi, bet apie įtampą dėl COVID-19 per daug nekalbama. Gal šiltesnis klimatas lemia didesnį atsipalaidavimą?
Žiūrovų salė buvo beveik pilna, publika atėjo su kaukėmis, per koncertą ne visi su jomis išbuvo, nes salėje gana karšta. Patikros ir saugumo reikalavimai oro uostuose – griežti, kaip visur kitur.
– Kaip po sėslaus gyvenimo gastrolės patiko muzikantams?
– Gastrolės sutelkia ir motyvuoja. Iškart po koncerto muzikantai klausė, kada čia sugrįšim. Juokavau, kad gal ir negrįžkim – perkelkim dalį savo sezono į šiltesnį miestą, nuostabaus grožio ir architektūros prieš pusantro šimto metų statytą Odesos filharmoniją.
Pastatas buvo pirklių namai, birža. Jis statytas imituojant Dožų rūmus Venecijoje. Jį vis ketinama uždaryti renovacijai, bet ši, laikantis paveldosaugos reikalavimų, užtruktų turbūt kelerius metus, nes ornamentikos ir skirtingų faktūrų tiek daug! Bet ten šitoks grožis!
Ne tik Filharmonijoje, visoje Odesoje, jaunimo žargonu tariant, justi toks geras vaibas. Pagrindinėje miesto gatvėje – Deribasovskaja bulvare – gyvenimas tiesiog verda, vaikšto būriai turistų, atnaujinta dešimtys skrydžių iš Vienos, Budapešto, Stambulo, Lenkijos miestų.
Beje, girdėjau, kad žmonės iš visos Ukrainos vyksta į Odesą gurmaniškų savaitgalių. Maistas čia išties nuostabus, kaip ir turgūs su gausybe šviežių vaisių, žuvų.
Mūsų ambasadorius ir keli delegacijos nariai buvo nuvykę į Odesos katakombas – kasant kalkakmenį ir statant miestą buvo iškasti didžiuliai tuneliai, liko daugybės kilometrų požeminis labirintas, kuris išeina tiesiai į uostą.
Miestas labai gyvybingas, daugiasluoksmis, jame būdamas jauti ir graikišką, ir šiek tiek turkišką, rytietišką, totorišką, ukrainietišką, rusišką, žydišką kultūrą. Tie visi sluoksniai ten tiesiog pulsuoja.
Odesos publika – taip pat marga, kaip ir miestas. Ją labai maloniai nuteikė prieš abu koncertus kalbas sakęs jo ekscelencija ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas, kreipęsis ukrainiečių, rusų ir anglų kalbomis.
Jaunimas kalba ukrainietiškai, senieji Odesos gyventojai, kaip patys sako – odesitai, – rusiškai, o diplomatinis korpusas supranta angliškai. Beje, užsienio diplomatų buvo iš kelių Europos šalių, nes Odesa – reikšmingas uostas, ekonomiškai svarbūs miestas, tad valstybės jame turi savo atstovybes.
Muzikantai buvo priblokšti atmosferos, miesto grožio, žmonių šilumos. Po koncerto nuo euforijos, adrenalino visiškai nesinorėjo miegoti – ketvirtą ryto praktiškai nuo lauko kavinės kėdžių lipome į autobusą, vežusį į oro uostą ir kalbėjomės apie nuostabius įspūdžius.
Sugrįšime čia greičiausiai 2023 metais, vėl – panašiu formatu, koncertuosime naujosios klasikos festivalyje.
– Vadinasi, vykti vertėjo ir dėl naujų ryšių?
– Jų tikrai atsirado. „Odessa Classics“, panašiai kaip ir mūsiškis Vilniaus festivalis, bendradarbiauja ne tik su aukščiausio lygio ir žymiausiais pasaulio atlikėjais bei kompozitoriais, bet ir su žmonėmis, kurie mato labai plačią muzikos perspektyvą, tą socialinį kultūrų kontaktą, kurį gali sukurti muzika. Jie įsipareigoję tai tarnystei.
Ne veltui kviečiame panašius žmones. Pavyzdžiui, Odesoje mylimas smuikininkas Danielis Hope‘as – geros mūsų Filharmonijos bičiulės Eleonoros Hope sūnus. Ji buvo lordo Yehudi Menuhino asmeninė sekretorė ir vadybininkė. Y.Menuhinas Lietuvos kameriniam orkestrui ir Kauno chorui dirigavo daugiau nei septyniasdešimt kartų. Nepaneigsite, kosminis ryšys tarp žmonių per muziką išties egzistuoja. (Šypsosi.)
Šių dienų situaciją lyginčiau su buvusia prieš beveik aštuonias dešimtis metų, kai po Antrojo pasaulinio karo Europos festivaliai, orkestrai ir muzikai atkūrė tarpusavio ryšius. Tą mes dabar darome po pandemijos – džiaugiuosi, kad vis daugiau užsienio svečių pasirodys šiame Filharmonijos sezone. Tai nepaprastai svarbu šiais politinės, ekonominės, pandeminės atskirties laikais.
LNSO nariai palaiko ryšius su kolegomis visame pasaulyje, tad vykdami į Odesą iškart susiekė su šio miesto filharmonijos ir operos orkestrų muzikantais.
Trims grupėms – smuikininkams, valtornininkams ir kontrabosininkams – pavyko susitikti. Kokia laimė buvo kalbėtis apie bendrus dalykus – pradedant muzikavimo džiaugsmu, tvarkaraščiu, repertuaru, baigiant – atlyginimais, galimybėmis stažuotis užsienio orkestruose.
Muzikantai ir aš pati asmeniškai prisikvietėme tiek svečių iš Odesos, kas, jei jie visi ir atvyks, priiminėsime kas savaitę. (Juokiasi.) Išties užmezgėme daugybę ryšių, kurie, tikiu, tikrai pravers.
Tarkim, kartais didelėms partitūroms atlikti kviečiame valtornininkus ar smuikininkus iš kitų Lietuvos orkestrų, dabar galėsime jų pasikviesti ir iš Odesos. Manau, įvyks dar ne vienas gražus projektas.
– Lietuvos kamerinis orkestras neseniai grįžo iš sėkmingų gastrolių Šveicarijoje, Siono festivalyje. Ar tai reiškia, kad ledai pajudėjo – kelionės, tarptautiniai kultūriniai mainai įsibėgėja?
– Pamažu išjudame. Šį savaitgalį Lietuvos kamerinis orkestras išvyksta į Lenkiją, Lomžą, – čia šalia genialiojo Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinių skambės Mieczyslawo Karlowicziaus, Balio Dvariono, Vidmanto Bartulio opusai.
Iki Odesos pastarosios LNSO gastrolės Lenkijoje su jo meno vadovu Modestu Pitrėnu ir pianistu Luku Geniušu vyko pernai vasario pradžioje. Jos buvo skirtos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Atrodo, kad nuo to laiko prabėgo visa amžinybė.
Be to, labai skiriasi, kai į gastroles tiesiog nuvažiuoji autobusu, o kada skrendi. Dabar, pandemijos laikais, – ypač. Skridome su persėdimu Kijeve, patyrėme visus patikrų kertant sienas, keičiant oro uostus egzaminus.
Vis dėlto gastrolių logistika turėtų būti dažniau repetuojama, kad su tokiu dideliu kolektyvu galėtume ramiai ir sklandžiai keliauti.
Kad viskas vyktų sklandžiai, milžinišką nematomą darbą padarė orkestro gastrolių vadybininkė Gryta Radzevičičūtė-Maksimovič. Ji kasdien nuosekliai bendravo su festivalio direktore Lena Botvinova, kuri yra festivalio meno vadovo žmona, o sykiu – fantastiška vadybininkė.
Vadybai darbo rengiant festivalius ir keliones dabar tik padaugėjo. Bet vadybininkai dirbs, muzikantai gros, kad tik ir toliau turėtume progų groti ir keliauti!
