Toks miestelis gali būti Lietuvoje arba Latvijoje. Iš tiesų jis gali būti bet kur, niekuo nesiskirti nuo kitų mažų miestelių, kur gyventojai išgyvena panašius pakilimus bei nuopolius. Vaikai lanko tą pačią mokyklą kaip ir jų tėvai kadaise, visi vieni kitus gerai pažįsta – niekur nepasislėpsi. Žmonės verda viename metų metais nekintančios rutinos katile, kol staiga neįsiplieskia tragedija.
Varovai skrieja savo baimės pėdsakais
E. Senkovas jau pažįstamas Lietuvos publikai – prieš trejus metus Klaipėdos dramos teatre inscenizavo spektaklį „Mama Drąsa“ pagal Bertoldo Brechto pjesę „Motušė Kuraž, pelniusį net du Auksinius scenos kryžius. Jame pagrindinį tragiško likimo markitantės motušės Kuraž vaidmenį atliko į moterį persikūnijęs universalaus braižo klaipėdietis aktorius Darius Meškauskas.
Spektaklyje „Varovai“ miestelio mokytojas apkaltinamas seksualine prievarta prieš vaiką. Trapus santykių tinklas staiga plyšta, vienas kitą nebūtomis nuodėmėmis įtarinėjantys ir kaltinantys gyventojai atsiveria giliomis pykčio ir neapykantos prarajomis.
Vaiko kaltinimas melagingas, bet argi tai kam nors svarbu, kai slaptos nuojautos ir baimės, tarpstantys bevardžiai demonai įgauna siaubingus pavidalus? Kraują pajutę varovai, kaip vilkai, jau uodžia orą, įtampa stiprėja – medžiotojų minia skrieja savo baimių pėdsakais.
Minimalistinę, bet adaptyvumu ir talpumu intriguojančią „Varovų“ scenografiją kūrė E. Senkovo kolega ir ilgametis scenos partneris taip pat latvis Reinis Suhanovs. Spektaklio scenografijos autorius dalijasi mintimis apie savo darbą.
– „Varovai“ – ne pirmas jūsų ir E. Senkovo darbas. Kaip apibūdintumėte kūrybos tandemą?
– Kartais atrodo, kad su Elmaru dirbame jau amžinybę. Mano antrosios studijos apėmė vaidybą ir režisūrą, todėl domiuosi ne tik scenografija. E.Senkovui teatras yra ne tas pats kaip kiti performatyvūs menai ar kinas. Teatre yra ir gerų, ir blogų dalykų, standartų, klišių – jis dirba su viskuo tarsi žaisdamas.
Beje, latviai tas pačiu žodžiu apibrėžia ir žaidimo, ir vaidybos reikšmes. Kartais režisieriai nenori per daug įsisukti scenografiją, tada tiesiog kuri sceną po scenos, jas iliustruoji – tai vadinu teatro „langų dekoravimu“. Su Elmaru darbai juda visiškai kitaip – mes išvien generuojame idėjas.
Kartu įgyvendinome nemažai šviesių, teatrališkų projektų, pavyzdžiui, „Šekspyrą“ Liepojoje. Latvijos nacionaliniame teatre pastatėmė šiuolaikinį spektaklį „Banginiai taip pat bijo“. Nuolat siekiame atrasti kažką nauja, netikėta, balansuodami tarp ciniško humoro ir skausmo dažnai pasitelkiame kontrastus.
– Kaip pats suvokiate ir vertinate scenografijos įtaką, jos reikšmę teatre?
– Terminas „langų dekoravimas“ man ne prie širdies. Savo studentams scenografijos meno principus perteikiu pasitelkęs žaidimą lego kaladėlėmis. Galima įsigyti puikių detalių rinkinį, pagal gamintojų pridėtą instrukciją surinkti norimą modelį – tai dekoravimas. Kitas variantas – dėžę kaladėlių išversti ant grindų, po to dėlioti, konstruoti nežinant, kas iš to išeis, ir tai jau bus scenografija.
Teatre ne visuomet reikia abstrakcijų. Bet abstrakčios spektaklių scenografijos formos išjudina žiūrovų smegenis, suteikia kur kas daugiau kūrinio interpretavimo galimybių, tada jie patys gali tapti aktyviais veiksmo dalyviais, pagal savo gebėjimus atpažinti erdvę, kurioje sukasi spektaklio personažai.
– „Varovų“ prototipas – pasaulinio garso kino filmas. Kaip perskaitėte D. Farro pjesę, kaip scenovaizdį įtakojo kinematografija?
– Žinojau, kad spektaklis kuriamas teatrui, tad D.Farro pjesės nevertinau per kinematografinės vaizduotės prizmę. Ją skaitant iškart toptelėjo mintis apie tekstilę, veidrodį, smėlį, plytas, kietmedį, faneros lakštus. Norint nedidelėje erdvėje organizuoti vientisą, šiuo atveju provincialaus miestelio, pasaulį, reikia tinkamų medžiagų. Kurdamas stengiuosi suvokti aplinkos charakterį, jos dvasią.
Kai Liepojoje ir E.Senkovas spektaklio pamatu pasirinko W.Shakespeare'o kūrybą, mėginau įsivaizduoti visumą. Iškilo karo įvaizdis, palapinės. Ten visko pasitaiko, net smurto, nes kažkas bet kas gali įžengti į palapinę. Uždarose erdvėse mažiau pavojų, tačiau saugumo jausmas – iliuzija, jeigu kažkas prie tavo palapinės stovi su kirviu. Rutuliojome šią mintį, žaidėme – palapinės įvaizdis tiko spektaklio idėjai.
„Varovų“ veiksmas įspraustas į uždarą mažą erdvę, bet ji taip pat turi būti dinamiška: kartais atvira, o kartais slapta, nes ten nutinka keisti dalykai. Už patrauklaus fasado gali vykti nešvariausi dalykai, jau seniai pastebėta, jog didžiausi niekšai ir nusidėjėliai moka gražiai šypsotis.
Tokių minčių užvaldytas „Varovų“ scenografijoje mėginau jungti emocinį miestelio aplinkos charakterį, medžiagiškumą ir techninius aspektus.
– Kodėl pagrindine scenografijos medžiaga pasirinkote būtent medieną?
– Dėl techninių ir vizualinių savybių. Fanera – ne tik patogi, patvari medžiaga, bet ir gyvas, išraiškingas daiktas. Ją pasitelkus galima išgauti architektoninę miestelio formą. Rezultatų visuma veikia techniškai: vienaip apšvietus sceną, jautiesi kaip futbolo stadione, kitaip – lyg mažame kambaryje arba saunoje.
Pjesėje yra daug lokacijų, tad ir scenografija kinetiška. Scenografas yra visų spektaklio kūrėjų pagalbininkas. Tikra Dievo dovana dirbti su erdvę suvokiančiais režisieriais ir aktoriais.
Pavyzdžiui, Klaipėdos dramos teatro aktoriaus D. Meškausko erdvės pojūtis tiesiog stulbinantis. Jis puikiai supranta, kad tinkama aplinka padeda atskleisti kuriamo personažo charakterį, išradingai tuo naudojasi.
– Ar statant „Varovus“ teko susidurti su techniniais sunkumais ir nesklandumais?
– Sakoma, teatre verčiau pasikliauti vaidyba, o ne technika. Pasirinksi kokią nors skraiduoklę, didelė tikimybė, kad ji lūš. Tačiau ko ne visus režisierius vilioja dinamiškumas, slankiojantys scenovaizdžiai.
Klaipėdos dramos teatro techninės galimybės puikios – judanti scenos platforma, ištobulinta garso ir šviesos įranga. Aišku, norėjome viskuo pasinaudoti. Smagu dirbti tokiose vietoje. Repetuojant technika stringa, neveikia, sustoja, ko tik nepasitaiko, bet ir šį kartą per premjerą viskas veiks.
– Kaip kito spektaklio scenografijos koncepcija nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?
– Padariau mažą namelį, aptarėme, kaip jis atrodys, tada žengėme toliau. Teatre, kaip ir gyvenime, viskas nutinka tarsi savaime. Susitinki su žmogumi ne vieną kartą, kol supranti, kad nori būti su juo.
Tokie patys dėsniai ir scenografijoje – iš kelių idėjų lieka tik viena. Tada pamatai, kiek naujų galimybių atsiveria. Kūryba permaininga, sunkiai nuspėjama – kažkas aštrėja, ryškėja, kas neveikia, atmetama.
– Ar patiko pjesė, kurioje pedagogas kaltinamas tvirkinęs vaiką, bet paaiškėja, jog tai – melas?
– Pagalvojau, kad tai labai gyvenimiška, žmogiškų aistrų ir skausmo kupina pjesė, nors rėk. Niekam nelinkėčiau pakliūti į tokią situaciją – nei pagrindinio herojaus, nei miestiečių vaidmenyse.
Pats auginu du vaikus, matau, koks trapus jų gyvenimas. Įsivaizduoju abi nesantaikoje skendinčias stovyklas, bet suvokiu ir tai, jog kartais net mažmožiai, nekaltos melagystės sugriauna didelius dalykus.
Spektaklis „Varovai“ dar kartą primena, jog paslaptingiausia misija pasaulyje – kaip tapti geru žmogumi.
