28 metų K.Gudmonaitės naujausias spektaklis „Šventė“ susijęs būtent su tuo – režisierė jį kūrė su negalią turinčiais aktoriais.
Su K.Gudmonaite pasikalbėjome apie premjerą, kuri numatyta jau rytoj OKT/Vilniaus miesto teatre.
– Jūsų naujasis spektaklis „Šventė“ dar skendi paslaptyje, žinoma tik tiek, kad jis pasakojama apie negalią turinčius žmones. Kaip atsirado spektaklio idėja?
– Tai spektaklis, į kurį pakviečiau vaidinti skirtingas negalias turinčius žmones: fizines (regėjimo, judėjimo), psichikos (šizofrenija, šizoafektinis sutrikimas), protines.
Lietuvoje neįgaliųjų yra 9 proc. visų gyventojų, tad kas dešimtas gatvėje galėtų būti neįgalus. Nors negalia nebūtinai fiziškai pastebima, vis dėlto gali susidaryti įspūdis, kad neįgaliųjų Lietuvoje nėra.
Akivaizdu, kad jų socialinis aktyvumas – itin ribotas, jie gyvena uždarai, mokosi jiems skirtose mokyklose. Man buvo svarbu išklausyti ir išgirsti, ką patiria patys neįgalieji. Tai pirmasis mano bandymas kurti spektaklį su konkrečia socialine grupe, kurios atstovai patys vaidina scenoje.
Tiesa, prieš keletą metų Vilniaus jaunimo teatre įvyko spektaklio „Sapnavau sapnavau“ premjera, kurio dramaturginis pagrindas – pokalbiai su nuteistaisiais iki gyvos galvos bei aukomis, praradusiomis artimąjį nusikaltimo metu.
Taigi mane domina visuomenės akloji zona – vieta, kurios vairuojant automobilį nesimato veidrodėliuose.
Spektaklio „Šventė“ dramaturgija kurta daugiau nei pusę metų repeticijose – pirmasis darbo etapas buvo medžiagos rinkimas ir sisteminimas bandant suvokti, kokios temos yra svarbios negalią turintiems žmonėms. Susėdę ratu, primenančiu grupinę psichoterapiją, pirmąjį pusmetį tiesiog kalbėjomės, o mūsų pokalbiai vėliau tapo pjesės pagrindu.
– Ką nauja apie neįgaliuosius sužinojote kurdama spektaklį?
– Su rašytoja, dramaturge Laura Švedaite tyrinėjome savo pačių santykį su neįgalumu, sveiko kūno santykį su jo deformacijomis. Atradome, kad tai, kas yra neįgalu, skiria labai menka riba: kai kurios mūsų pačių asmenybės dalys dažnai priverčia jausti neįgalumą, negebėjimą, kai kurios mūsų kūno ar proto savybės taip pat gali mus įkalinti savęs nepriėmimo ir nesusitaikymo su savimi pinklėse.
Supratome, kaip svarbu žvelgti į kitą, kitokį žmogų, nes jis iš tiesų mums padeda pažinti save. Juk jei ko nors negalime ar nenorime priimti, gali būti, kad nenorime priimti savo dalies, kuri veidrodiniu principu atsispindi kitame žmoguje.
Taip pat labai liūdino tai, kad neįgalieji yra atskiriami. Dažniausiai tai vyksta nemanant, kad jų subkultūra galėtų puoselėti tam tikrą alternatyvią egzistencinę pasaulėjautą: kai kurie klausos, regėjimo negalią turintys asmenys yra išvystę puikius taktilinius ir klausos gebėjimus, tačiau dažniausiai jų pasaulėjauta yra izoliuojama matant ne jos privalumus, o tik tai, kas neigiama. Todėl jie priversti suvokti pasaulį taip pat, kaip neturintys negalios, nors galėtų matyti pasaulį kitokį, kitaip, turiningiau.
Man kraupi normalizavimo politika. Juk būtent skirtingumas yra orumo šaltinis. Tad norisi tiek pačiai sau suteikti leidimą būti autentiškai, tiek neįgaliesiems, kurie, tiesą sakant, yra neįgalūs tik dėl „sveiko“ ir „normalaus“ proto primestos perspektyvos.
Noriu pasidžiaugti ir mūsų komanda: kūrybos procese dalyvavo choreografas Mantas Stabačinskas, scenografė Barbora Šulniūtė, kompozitorius Simonas Šipavičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Visiems spektaklis buvo tam tikra kelionė savo įvairumo link, tad ir spektaklis išėjo kaip kvietimas į šventę: kvietimas švęsti egzistenciją, pasireiškiančią galybe skirtingumų.
– Savo spektakliuose nuolat kalbate apie žmones, kurie yra arba atstumiami visuomenėje vyraujančių normų, arba tų normų formuojami. Kaip manote, ar tokia situacija Lietuvoje nepradeda keistis? Ar mes dar netapome tokie laisvi, kad galėtume patys prisiimti atsakomybę ir kurti naujas vertybes?
– Be abejo, pokyčių matyti. Jaučiu didelį jaunų žmonių susidomėjimą socialiniais klausimais. Kita vertus visuomenėje stiprėja susiskaldymas, kuris, deja, aiškiai parodo, kad vis dar gyvename neapykantos ir nepakantumo zonoje. Laisvi mes tapsime tada, kai užuot akivaizdžiai susipriešinę ir pykęsi, gebėsime kalbėtis net su tais, su kuriais mūsų vertybės ar požiūris nesutampa.
K.Gudmonaitės spektaklio „Šventė“ premjera – rugsėjo 16–17 d. ir spalio 15 d. OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).
