Pirmąkart konkursas buvo surengtas 2011 metais, penkerius metus vyko kasmet, dabar rengiamas kas antri metai.
Šįmet konkursui suteikta ypatinga reikšmė – jis įtrauktas į Lietuvoje rengiamų tęstinių prioritetinių renginių sąrašą.
Žodinė liaudies kūryba – primiršta, bet labai svarbi mūsų kultūros paveldo dalis
Konkurso sumanytoja – Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė prisimena, kad iš pradžių autentiškas pasakų sekimo ir iš kartos į kartą perduotų močiučių lopšinių dainavimo vakarai buvo tradicinės Dainavos krašto folkloro šventės, vykstančios Druskininkuose, dalis.
„Kolegos, matydami didelį susidomėjimą šiomis veiklomis, patarė pasvarstyti apie atskiro konkurso organizavimą, juk dainuojamasis, instrumentinis folkloras jau turi savo tradicijas ir yra pakankamai išpopuliarintas, tuo tarpu pasakojamoji tradicija kiek primiršta,“ – dalijasi prisiminimais apie konkurso ištakas L.Balčiūnienė. – O juk sakytinė tautosaka – milžiniška ir itin vertinga tautos kūrybos dalis, kurią atskleisti galime tik tautosakos rinkėjų ir pateikėjų dėka. Jie semia tuos turtus iš senelių, prosenelių ir kitų daugelio šiandien nebesančių liaudies talentų aruodų ir dalijasi jais su visais kitais.“
Šiai idėjai pritarė ir palaikė Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kasmet aktyviai prisidedantis prie konkurso organizavimo.
„Kalba, tarmės ir žodinė liaudies kūryba – itin svarbi mūsų kultūros paveldo dalis, be kurios neįsivaizduojama mūsų tapatybė, regionų kraštų įvairovė, pati kultūra, – sakė pasakotojų konkurso komisijos pirmininkė Vida Šatkauskienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms. – Pasakotojų konkursas yra viena iš priemonių, padedanti išsaugoti šias tradicijas gyvybingas, o šįmet Druskininkuose buvo surengta išties graži, įsimintina ir labai vertinga savo prasme šventė.“
Finalinis šalies ratas – Druskininkuose
Dvi dienas Druskininkuose, skirtingose ir ypatingą aurą turinčiose vietose – K. Dineikos sveikatingumo parke ir unikaliame senoviniame Švendubrės kaime – vyko pasakotojų konkurso finalinis etapas, kuriame dalyvavo pasakotojai iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų: rajonuose ir miestuose surengtuose vietiniuose konkurso ratuose buvo atrinkti laureatai skirtingose kategorijose.
Pasakotojai, laikydamiesi sekimo, pasakojimo, šnekamosios kalbos stilistikos, turėjo tarmiškai papasakoti (ne perskaityti!) pasirinktą pasakojamosios tautosakos tekstą – pasakojimą, pasaką ar sakmę, padavimą.
Vertinimo komisija – Vida Šatkauskienė, etnologė Nijolė Marcinkevičienė, žurnalo „Būdas“ redaktorius Juozas Šorys, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Lina Dudulienė – rinko konkurso laureatą – Glauniausią pasakorių ir po vieną nugalėtoją sakmės / padavimo, pasakos, pasakojimo kategorijose.
Anot komisijos pirmininkės Vidos Šatkauskienės, šįmet pasakotojai buvo vienas už kitą įdomesni, kiekvienas labai išraiškingai, kūrybingai ir savitai perteikė tautosakos kūrinį, išgirstą iš senelių ar perskaitytą garsiausiuose tautosakos rinkiniuose.
„Vertindami atsižvelgėme ne tik į repertuaro autentiškumą, pasirinktų kūrinių turinį ir meninę vertę, bet ir į tai, kaip įtaigiai, tikroviškai, išraiškingai buvo pateikta istorija, į gražią ir išraiškingą tarmę, pasakotojo ryšį su publika ir sceninę kultūrą, – dėstė komisijos pirmininkė.
Pramanyti pasakojimai atvėrė kelią grožinei literatūrai
Pirmasis konkurso vakaras buvo skirtas pasakoms.
„Šios kūrybos reikšmė žmonijos meno raidoje neišpasakyta, – teigia tautosakininkas Leonardas Sauka. – Jos porina pramanytus dalykus ir žanriniu atžvilgiu labai įvairios, skiriasi veikėjai ir kompozicija, temos ir stiliai, bet visas jas jungia bendra nuostata – tai, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra. Tai ji pramynė kelią vėlesnei grožinei literatūrai. Prasimanymas, „gražus melas“, pasaka tapo įdomi ir vertinama. Meninė tiesa savaip pranoko nuogos fakto informacijos vertę. Ir kaip tik čia buvo pasiekta didžiausių meninių laimėjimų!“
Pasakos skambėjo žemaitiška, aukštaitiška, dzūkiška ir suvalkietiška šnektomis. Visos buvo įdomios, įvairios, dominavo stebuklinės, dauguma buvo labai archaiškos, retai girdimos.
Pasakotojai iš Šakių, Šilalės, Klaipėdos, Varėnos, Pasvalio, Ukmergės, Pakruojo sekė pasakas apie „išmislų“ virėją, netikusį jaunikį, gudrią mergą ir laimės ieškotoją, apie tai, kad bobos liežuvis už velnią piktesnis ir „kap ponas vilkui pircį kūreno“.
Pastarąją pasaką sekusi Alma Dudzinskienė įtaigią ir ryškią dzūkišką šneką paįvairino dainuojamaisiais intarpais.
Ona Liukpertienė iš Pakruojo rajono pasekė pasaką „Didelė valkšna“, kurioje sutinkami miškų mėlynbarzdžiai, undinėlės ir net pats Liuciferis, giliai po žeme ugnį kūrenantis, Virginija Snudaitienė iš Šilalės, tradiciją perėmusi natūraliai iš savo šeimos, pasirinko 1898–1901 metais užrašytą pasaką apie stebuklingą kiaušinį.
Jolanta Karaliūnienė iš Panevėžio r. Miežiškių kultūros centro, pasakoti išmokusi savarankiškai, dėl labai įdomaus turinio ir išraiškingo pasakojimo sulaukė daugiausia žiūrovų ir komisijos simpatijų ir pasakų kategorijoje tapo pirmosios vietos nugalėtoja. Pasakotoja pasekė labai archaišką mitologinę, slepiančią savyje daugybę prasmių pasaką „Motiejutė“, kurią pateikė Emilija Bėralaitė-Vaičiulienė iš Putriškių kaimo.
Pasakų vakarą gražiai papildė Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ programa „Laumių monai“.
Prisodrintos įvairiausių Lietuvos kampelių tarmių ir praturtėjusios asmeniniais išgyvenimais, senosios lietuvių sakmės apie laumes ratiliokų lūpose virto unikaliomis, dėmesį prikaustančiomis istorijomis, kuriose laumės atsiskleidė ne tik kaip darbščios verpėjos, kūdikių globėjos, likimo lėmėjos, bet įgavo dar niekur negirdėtus, neužrašytus pavidalus (net plaukus į dredus susisuko)!
Tikros istorijos iš gyvenimo – šiurpios, pamokančios ir juokingos
Šeštadienio popietę Švendubrės berndruomenės namuose liežuvius smailino pasakotojai, vaizdingomis tarmėmis, patarmėmis, šnektomis ir pašnektėmis porinę sakmes, padavimus ir smagias jumoristines istorijas.
Pasakojimai ir atsiminimai tartum atstoja vėliau atsiradusį mokslą – istoriją. Anot V.Šatkauskienės, papasakoti sakmę patraukliai, taip įtaigiai, lyg viskas iš tiesų taip ir buvo, yra nelengva užduotis.
Senjorė Elena Vismantienė iš Šilalės r., Bilionių meno mėgėjų kolektyvo narė, išmokusi pasakoti savarankiškai, taip įtaigiai, smagiai ir įtikinančiai puikia tarme papasakojo padavimą apie Alkos ožį, kad nusipelnė sakmių / padavimų kategorijos laureatės vardo.
Vaizdingai ir gražia dzūkiška šnekta sakmę apie Druskonio ežerą pasakojo Audra Dudzinskienė iš Leipalingio, o Marija Liaukevičienė iš Druskininkų, pasakojimo tradiciją perėmusi iš savo šeimos, – istoriją apie garsaus Švendubrės akmens atsiradimą.
Natūraliai ir gražia tarme sakmę apie tai, „kėp atsirodo Kelmyna“, išgirstą iš kaimyno, papasakojo Lina Matuliauskienė iš Biržų rajono.
Palmyra Vengrienė iš iš Biržų rajono, pasirinkusi įdomią sakmę apie tai, iš kur Neciūnuose atsirado akmenys, perteikė ją gražia ir išraiškinga tarme.
Pasakotojai pasakojo padavimus ir sakmes apie Papilio dvaro kumečių buitį, sugautą undinę, apie vietovardžio Pajaučkapis Valų kaime (Žemaitkiemio sen.) kilmę.
O kur dar šmaikštūs pasakojimai apie „necikusį bernų“ ar gudrią mergą, apie „čiaučių ir numirėlį“ ir „bobų, kuri buvo pikta“ bei velnio žabangas!
Stasė Kvaraciejienė, Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblio „Stadalėlė“ narė, pasakojimo tradiciją perėmusi ir savo šeimos ir kartą jau pelniusi „Glauniausios pasakorės“ titulą, dzūkiškai porino iš dieduko išgirstą istoriją apie berną ir velnią, iš močiutės išgirstą linksmą ir pamokančią istoriją apie tai, „kaip gera yr užsičiaupti“ pasakojo Laima Bartušienė iš Kvėdarnos, smagią istoriją apie gudrų žmogų papasakojo Janė Vėbraitė-Giedraitienė iš Ukmergės kultūros centro.
Živilė Žarskutė iš Anykščių smagiai prajuokino žiūrovus ir komisiją savo šmaikščiais pasakojimais apie „čiaučių ir numirėlį“ ir pamokančią istoriją „apie bobų, kuri buvo pikta“. Už tai nusipelnė geriausio pasakotojo vardo smagių pasakojimų kategorijoje.
„Glauniausos pasakorės“ titulas – už lietuvninkų tarme pasektą reto grožio pasaką
Glauniausios pasakorės titulas vienbalsiu komisijos sutarimu atiteko Klaipėdos rajoną atstovavusiai Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorei, folkloro ansamblių „Žvejytės“ vadovei ir „Vėlingis“ dalyvei Virginai Asnauskienei.
Pasakotoja vadinama Klaipėdos krašto „aukso grynuole“, tikra savo krašto patriote, ji nepailsdama prisideda prie Mažosios Lietuvos krašto tradicijų puoselėjimo.
Pasakų konkurse ji išskirtine, retokai girdima lietuvininkų tarme sekė pasaką „Apė kalvia gezelį“, kurią užrašė Martins Grožins Kairių kaime.
Anot komisijos, pasaka pasekta itin raiškiai, gyvybingai, gražiai moduliuojant intonacijas, subtiliai į pasakojimą įtraukiant publiką.
Laimėtojai buvo apdovanoti piniginėmis premijomis ir specialiais partnerių įsteigtais prizais.
Visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais ir atminimo dovanomis.
„Autentiškas turinys, įtaigi tarmiška šnekta, pasakotojų natūralumas ir išraiškingumas ir aukšta meninė vertė yra šio konkurso didžiausios vertybės, – sakė komisijos pirmininkė. – Tai tikri mūsų kalbos ir kultūros deimančiukai, kuriuos verta išgirsti ir pamatyti.“
