Praėjusį savaitgalį LNOBT rampos šviesas pirmą kartą išvydo R.Strausso šedevras „Rožės kavalierius“. Dėl pasaulinės pandemijos aplinkybių šio bendro LNOBT, Briuselio „La Monnaie–De Munt“ ir Bolonijos „Teatro Comunale“ teatrų projekto pirmieji spektakliai rodomi Vilniuje, o ne Briuselyje, kaip buvo planuota.
Pasak premjeros kūrėjų, „Rožės kavalierius“ – nepaprastai sudėtinga opera, nestokojanti iššūkių net mažiausių vaidmenų atlikėjams, o visi orkestrantai čia prilygsta solistams.
Operos filosofinė ašis – nebejauna, bet kupina gyvenimo džiaugsmo aukštuomenės dama Maršalienė, jaučianti nerimą dėl artėjančios senatvės ir negailestingos laiko tėkmės.
Siūlome teatro kritiko ir eseisto Edmundo Gedgaudo minčių po spektaklio.
Kultūros ir kontekstai
Iš pradžių stabtelėkime ties mūsų vaizduote, kuri gal būna ypač neatskiriama nuo knygų skaitymo. Tačiau ar ji geba įsijausti ir į visiškai kitokį gyvenimą? O dar nepamirškime ir skirtingų kultūrų suformuotų žmonių.
Tarkime, ar vakariečio parašytą knygą sovietmečiu panašiai suvokdavo ir estas, ir lietuvis? Anuomet estams pavydėdavau daugybės dalykų, tarp jų net ir reformacijos, kuri mums būtų visiškai svetima.
Dabar dar dažnokai galvoju apie tai, jog anuomet tais pabaltijiečių (bjaurus sovietmečiu atsiradęs vertinys) pamėgtais takais į kai kuriuos jų teatrus atkeliavo ir R.Strausso bei Richardo Wagnerio kūryba.
Pastarojo kompozitoriaus ėmėsi mums lengviau pasiekiama Rygos opera, o apie kito Richardo ir jo operos „Rožės kavalierius“ („Der Rosenkavalier“) didžiulę sėkmę Taline man Vilniuje pasakojo gerai pažįstama ponia iš Estijos. Beje, ji savo itin tvirtu estiškuoju pranašumu man neretai keldavo su apmaudu susijusį pavydą.
Tačiau dabar kartais pagalvoju, jog mumis dėti estai tikrai mokėtų deramai pateikti nedidelės šalies, kur du labai skirtingi miestai yra bemaž sostinės rango, privalumus. Tačiau anuomet buvę beveik kaimynai Talinas ir Vilnius vienas nuo kito tarytum nutolo. Taip gal nutiko estams be atvangos dairantis į Helsinkį, tą „Peterbugo karikatūrą“, anot nepamirštamojo lenkų muzikologo Krzysztofo Drobos.
Nuo unikalios jo asmenybės atsietą šių žodžių prasmę perteikti nėra lengviau, negu kalbant apie „Rožės kavalierių“ neminėti būdingų Vienos kontekstų. Laimė, jų vilnietiškame spektaklyje buvo aibė.
Rafinuota teatrinė atmosfera
Pirmiausia konstatuosiu labai gerai parengtą orkestrą – tiršta, kai kur netgi „sunkiasvorė“ partitūra kildavo iki pasigėrėtino skaidrumo, tiek akompanuojant solistams, tiek ir vien orkestrui skirtose muzikos atkarpose.
Regis, šito atkakliu darbu siekė dirigentas Julius Geniušas, ruošdamas orkestrą spektakliams, kuriuos kol kas diriguoja operos muzikos vadovas Sesto Quatrini. Beje, esu tikras, jog publika mielai padėkotų orkestrui, jei jį po spektaklio išvystų scenoje.
Du pirmieji vakarai Lietuvos nacionalinėje operoje (rugsėjo 4 ir 5) nestokojo rafinuotai teatrinės R.Strausso kūrinio atmosferos, kurią stiprino tiek kūrybingos režisieriaus Damiano Michieletto vizijos, tiek puikūs Paolo Fantino scenovaizdžiai.
Dvi mūsų Nacionalinės operos solistės sukūrė šio žanro literatūroje vienintelį šitaip su laiko tėkme susietą Maršalienės vaidmenį, skirtingai gvildendamos šią nelengvą temą – Joana Gedmintaitė rėmėsi užrašyto teksto tikslumu, o Viktorijai Miškūnaitei labiau rūpėjo nevaržoma gyvo personažo tiesa.
Į buduarinį balkšvų scenovaizdžių lengvumą trečiame veiksme kontrastu terpėsi juodvarniai, kuriuos suvokiau kaip pagausintą vieniečio Franzo Schuberto ciklo „Žiemos kelionė“ personažą (dainoje „Varnas“ minimas tik vienas paukštis, bet netrukus pamatome ir šitokią viziją).
Artėjant spektaklio pabaigai scenovaizdis dar netikėčiau, gal ir fantastiškiau keitėsi, tarsi jausdamas artėjant dangiškus šios operos finalo garsus. Manau, jog net ir tai spektaklio dailininkui P.Fantinui, ir jam talkinusiam šviesų menininkui Alessandro Carletti puikiai pavyko.
Valsų svaigulio epocha
Kad pavyktų ar bent būtų patenkinamas mūsiškio klausytojo ir žiūrovo kontaktas su šiuo kūriniu, derėtų atgaivinti šiandien nesunkiai pasiekiamą informacijją apie R.Straussą, apie jo laikų teatrą bei apie amžių sandūros Vieną, į kurios valsų svaigulio metus pats kompozitorius perkelė operos veiksmą.
Įdėmesni teatro lankytojai šia proga gal namie išklausys ir kurią nors R.Strausso simfoninę poemą arba vėlyvuoju jo šedevru tapusias „Keturias paskutines dainas“, kurių link protarpiais suka ir „Rožės kavalieriaus“ muzika.
Kompozitorius ilgai bičiuliavosi su austrų rašytoju Hugo von Hofmannsthaliu, parašiusiu keleto R.Strausso operų libretus, bet šiandienos skaitytojui jo knygų nerekomenduočiau. Tačiau tai juk tik kukli mano nuomonė. O artėjant rudens tamsai toks spektaklis – tarsi vėlyvas gaivaus vasaros oro dvelksmas.
* * *
Red. prier.: Teksto autorius gavo LNOBT vyr. dirigento Ričardo Šumilos laišką, prašantį paneigti teiginį, jog orkestrą spektakliams parengė dirigentas J.Geniušas.
„Tai yra visiška netiesa, nes J.Geniušas turėjo tik pirmus du teksto skaitymus gegužės mėnesį ir vieną repeticiją prieš premjerą, taip pat asistavo Sesto režisūrinėse repeticijose. Orkestro skambėjimas ir parengimas priklauso mūsų meno vadovui S.Quatrini, kuris su orkestru dirbo nuo rugpjūčio 4 d. iki pat premjeros rugsėjį ir turėjo su orkestru daugiau kaip 20 repeticijų, buvo atsidavęs ir visiškai parengė jį premjeroms“, – rašo R.Šumila.
