Meilės fenomenas
Romeo ir Džuljetos fenomenas – dviejų žmonių traukos stiprėjimas dėl tėvų ar kitų žmonių bandymų juos atskirti. Pirmą kartą jis buvo suformuluotas bendrame amerikiečių psichologų R. Driscoll, M. Lipetz ir K. Motiz darbe.
Buvo išanalizuotas 140 susituokusių ir mylinčių porų elgesys. Remiantis dviejų etapų apklausos rezultatais, padaryta išvada, kad galimas teigiamas poveikis šių porų santykiams dėl tėvų pasipriešinimo. Tai yra tėvų pyktis dar labiau sustiprina romantišką prieraišumą.
Romeo ir Džuljetos arba „mirštančios meilės“ vardu vadinama ir liga, kuri negydoma tampa lėtine ir gali žmogų kankinti daug metų. Psichologai net pabandė apskaičiuoti terminą, per kurį ši liga praeina savaime.
Tyrinėtojai iš Kalifornijos universiteto nustatė: minimalus laikas, kuris turi praeiti nuo išsiskyrimo momento iki santykinio nusiraminimo, yra lygus pusei to laiko, kurį žmonės buvo kartu. Pavyzdžiui, jeigu jūs mylėjote vienas kitą dešimt metų, tai prireiks net viso penkmečio, kol vienas kitą užmiršite.
Džiuljetos balkonas
Įstabaus grožio Italijos miestas Verona dažniausiai siejamas su Romeo ir Džuljeta. Kiekvienais metais 1,5 mln. turistų aplanko šio miesto įžymybę įsimylėjėlių namą – Casa di Giulietta, kuris yra Cappello gatvėje 27.
Džuljetos balkonas yra name, kuris pastatytas XIII amžiuje, bet balkonas atsirado tik 1915-aisiais. Veronos gyventojai palaiko turistų norą tikėti gražia meilės istorija, tačiau istoriniai faktai negailestingi: jokia Džuljeta nei tais laikais, nei vėlesniais šiame name negyveno.
Veronos gyventojai tiesiog ieškojo traukos objekto, kuris neišvaizdų namą netoli miesto centro paverstų patraukliu turistams ir neštų puikų pelną. Kad viskas atrodytų tikroviškiau, prie namo buvo priklijuotas balkonas, į kurį Džuljeta neva išeidavo padūsauti su apačioje stypsančiu Romeo.
Kepuraitė tiks kiekvienai
Džuljetos kepuraitė – maža, ažūrinė, vąšeliu nerta arba tinklinė, papuošta dirbtiniais perlais, karoliukais ar brangenybėmis, dažniausiai dėvima kartu su vakarine suknele arba kaip vestuvinės suknelės aksesuaras. Ji pavadinta Shakespeare'o Džuljetos vardu, nes kartais dramos veikėja vaizduojama su šiuo galvos apdangalu.
„Kiekvienos moters enciklopedija“ (Londonas, 1910) ją apibūdina taip: „Prie vakarinės suknelės mėgstamiausias ir tinkamiausias plaukų aksesuaras yra kepuraitė, sukurta pagal tą, kurią nešiojo nelaiminga pasaulinio garso meilės istorijos herojė.
Bėgant metams, Džuljetos kepuraitė išlieka populiari nepriklausomai nuo mados tendencijų. Ji gali būti padabinta brangakmeniais, tačiau labai norint ją galima pasisiūti ir pačiai bei pritaikyti prie individualaus stiliaus“.
Parengta pagal užsienio spaudą
Šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ žiūrovai Žvejų rūmuose išvys rugsėjo 17, 18, 19 dienomis.
Meninę spektaklio koncepciją kuria tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja (Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.
