„Kur sienos verkia, žmonės tyli“, – pasibaigus spektakliui „Dievų miško“ kūrybinė grupė prašė neploti skausmingą praeitį menančioje IX forto erdvėje, taip išreikšdama pagarbą ypatingai vietai, leidusiai sukurti autentiškumu alsuojančią pastatymo atmosferą.
Neslepiamos emocijos ir jautrūs atsiliepimai po spektaklio – geriausias įrodymas, kad kūrybinė grupė sėkmingai įveikė „Dievų miško“ iššūkius ir pasiekė žiūrovų širdis.
Spektaklis sukurtas remiantis vieno ryškiausių lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko ir teatrologo B. Sruogos memuariniu romanu „Dievų miškas“, atskleidžiančiu II-ojo Pasaulinio karo metais Štuthovo (Lenkija) koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus.
Literatūros kūrinį, kuris tinkamesnis skaityti, perkelti į teatro sceną buvo nelengvas uždavinys visai kūrybinei komandai, turėjusiai peržengti daug ne tik savo, bet ir lėlių teatro ribų.
Nenutolstant nuo originalaus teksto ir išlaikant ironišką pasakojimo toną (scenoje taikomi Stand up komedijos žanro elementai), spektaklyje vaizduojami prižiūrėtojų ir kalinių santykiai, lagerio hierarchija, sekinantys darbai, vargana buitis ir žmogaus orumą gniuždančios bausmės. Ir nors premjeroje remiamasi romane vaizduojamų veikėjų istorijomis bei tragiškais jų likimais, vis dėlto tai nėra spektaklis išimtinai apie koncentracijos stovyklos žiaurumus patyrusį rašytoją.
Pjesės autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė, remdamasi sėkminga kūrybine patirtimi bei lėlių ir objektų teatro žanrinėmis galimybėmis, pastatyme gvildena esminius klausimus apie žmogaus prigimtį: kas yra žmogiškumas? Kur yra riba tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo? Ar šiandien mes dar pajėgūs suprasti holokausto baisumus ir išlikti budrūs, kad panašūs dalykai nepasikartotų?
Spektaklio kūrėjų manymu, šiandien B. Sruogos „Dievų miškas“ kaip niekad aktualus. Žmonės linkę pamiršti didžiąsias istorijos pamokas. Deklaruojama atjauta, tolerancija, tačiau čia pat gebama pasibaisėti „kitokiais“ žmonėmis, tarsi pasąmonėje būtų trokštama tobulos rasės, sveikų ir šabloniškai „teisingų“ žmonių visuomenės. Ką galime padaryti, kad nepasikartotų II– ojo pasaulinio karo ar Sibiro tremties baisumai? Galbūt atsigręžti į save? Juk visi žmonijos nusikaltimai iš pradžių gimsta vieno ar kito individo sąmonėje. Kas tai nulemia?
„Niekas negali garantuoti, kad, susiklosčius panašioms aplinkybėms, kaip B. Sruogos romane, mes nesielgtume baisiai. Turi sau tai pripažinti. Kartais gerai susipurtyti iš vidaus ir pagalvoti apie tai“, – įsitikinusi spektaklio režisierė A. Sunklodaitė.
Ypatingą emocinį užtaisą spektakliui suteikia dailininkės Giedrės Brazytės sukurtos išraiškingos, skirtingų valdymo būdų lėlės, minimalistinė scenografija, pilkšvas koloritas, autentiškos medžiagos (geležis, medis, metalas) bei kompozitoriaus Deivido Gnedino Kauno IX forto muziejuje kamerose užfiksuoti ir įrašyti garsai (durų girgždėjimas, žingsnių aidas ir kt.). Dokumentiškumo įspūdį sustiprina Emilės Maigytės kurtos nespalvotos vaizdo projekcijos.
Kam nepavyko apsilankyti premjeroje IX forte, spektaklį bus galima išvysti rugsėjo 24 d. 1 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.
Pjesės autorė ir režisierė – Agnė Sunklodaitė
Dailininkė – Giedrė Brazytė
Kompozitorius – Deividas Gnedinas
Projekcijų dailininkė – Emilė Maigytė
Vaidina: Saulius Bagaliūnas, Dominyka Budinavičiūtė, Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Darius Krapikas, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė, Laima Strazdauskienė.
