– Po ilgai trukusio uždarymo pamažu atsiveria įvairios veiklos, grįžta koncertai. Laukiame ir naujo LNOBT sezono atidarymo. Koks šis laikas buvo jums, kaip jaučiatės pagaliau grįždama į sceną?
– Istorija tvirtina, kad netgi karo metu vykdavo spektakliai. O dabar susiklostė tokia nenumatoma situacija, kad negali nė žinot, kada, kaip ir kas atsitiks. Pasijunti tarsi maža smiltelė, kurią vėjukas nežinia kur neša.
Žinoma, labai džiaugiuosi, kad atėjo laikas, kada viskas atlaisvėjo. Tai išgyvenu jau antrą kartą, nes prieš metus buvome panašioje situacijoje. Tik tuomet nežinomybė buvo dar didesnė: pirmieji susidūrimai su dar nepažįstamu virusu, ir ta baimė, kaip bus.
Juokauju, kad antros iš eilės vasaros neturiu: vasara lyg yra, bet negaliu jos turėti tokios, kokios norėčiau. Bet yra džiaugsmas, kad dirbam, kad mąstom į priekį. Nebegalvoji, kai ruoši, kad negalėsi to kūrinio parodyti, kaip nutiko pernai, kai tik iš trečio karto pavyko pristatyti publikai operos „Ana Bolena“ premjerą.
Labai laukiame naujojo sezono, kada susitiksime su publika, vėl galėsime jai save dovanoti, o publika mums suteiks atgalinį ryšį. Tikrai labai to laukiu.
– Šiuo metu ruošiatės LNOBT premjerai – R. Strausso operai „Rožės kavalierius“. Turbūt esate pačiame darbo įkarštyje?
– Tai labai sudėtingas kūrinys, labai daug teksto. R. Straussas yra išties išskirtinis kompozitorius, bet negalėčiau sakyti, kad iki šito susidūrimo juo labai žavėjausi. Vis atrodė, kad ši muzika – ne man.
Kai sužinojau, kad turiu ruoštis perklausai, tai man buvo didžiulis iššūkis: kai nėra melodingų arijų, nėra atskirų numerių, eina ištisinė muzika, dialogai, monologai... Orkestras, vis atrodydavo, kad ne padeda, o maišo. Vasarą teko su klavyrais važiuoti ir prie jūros: kai kas maudėsi, kai kas saulėj gulėjo, o aš su klavyru gulėjau...
Tenka derinti malonumą su pareiga. Ir dabar galiu pasakyti, kad tai nuostabi muzika, kuri man labai patinka. Žinoma, trūksta laiko nugludinti tą brangakmenį taip, kad jis tviskėtų iš visų pusių, nes tai išties sudėtingas veikalas. Repetuojame kiekvieną rytą, vakarą ir dieną. Ir šiuo metu sėdžiu teatre, prie pianino, su klavyru.
– Ką tokia ambicinga pradžia reiškia teatrui ir jums asmeniškai?
– Visam teatrui tai didžiulis iššūkis ir žingsnis aukštyn. „Rožės kavalierius“ Lietuvoje dar nebuvo pastatytas. Nors tai komiška opera, negali sakyt, kad ji visiškai komiška, nes pabaigoje pagrindinis veikėjas numiršta.
Reikia rasti ir tą komiškumą, ir tą rimtumą, vidinį savo pasaulį atverti publikai, gyventi toje muzikoje. Tai iššūkis kiekvienam iš mūsų, bet muzika išties užburianti. Tai didžiulis įvykis Lietuvai ir mums patiems.
Pirmosios premjeros karūna tenka mums – tai dar didesnė atsakomybė, kadangi atvyks ir daug užsienio svečių, kritikų, žurnalistų, kitų teatrų vadovų. Mes negalime pasiduoti ir turime užsikeltą kartelę pasiekti. Nežinau, kaip mums seksis, bet tikiuosi, kad pavyks.
– Operoje ruošiate sudėtingą Maršalienės partiją. Ar jau prisijaukinote šį vaidmenį?
– Muzika tikrai jau skamba galvoje. Pirmajame veiksme – visas dėmesys Maršalienei: atėjusi ji nebeišeina iš scenos, yra didžiulis monologas pabaigoje, reikia ją užauginti iki to monologo... Visada norisi to išgryninto personažo atradimo savyje, kad žiūrovui būtų lengviau suprasti jo vidinį pasaulį, jo baimes, jo lūkesčius, jo svajones. Laiko stoka tikrai jaučiama, bet tikiuosi, kad viskas pavyks. Šiuo atveju jaučiamės lyg studentai paskutinę naktį.
– Kokia bus jūsų kuriama Maršalienė?
– Gyvenime yra laikas, kai moteris perkopia tam tikrą gyvenimo ribą, kai jaunystė praeina, ir supranti, kad tavo laikas prabėgo... Maršalienė yra tarsi viso šio spektaklio režisierė. Ji myli vyrą, kuris jos atmintyje išlikęs kaip šaltas, uždaras, nedėmesingas, ir ta jos patirtis – be meilės, prisiglaudimo, prisilietimo – tikrai labai žeidžiantis dalykas. Kai ši brandi moteris su septyniolikmečiu Oktavianu pajunta dėmesį, meilę ir begalinį prisirišimą, ji supranta, kad tai laikina ir ateis metas, kai jis turės ją palikti.
Maršalienės režisūra prasideda, kai atvyksta baronas Ochsas, žadantis vesti jauną mergaitę. Baronas Ochsas yra gašlus, nevalyvas – visiška Oktaviano priešingybė. Maršalienė mato, kas laukia mergaitės, ir suplanuoja pasiųsti savo mylimąjį, kad jaunuoliai susitikę vienas kitą pamiltų. Visa tai įvyksta, bet atsiskyrimas labai sunkus.
Maršalienė prisimena jaunystę, savo santuoką, nenumaldomai prabėgusius metus. Laikas – nežabotas dalykas, jis praeina ir dingsta. Apibendrinant, Maršalienė – stipri moteris, bet neapsaugota nuo skausmo, nuo dvejonių, nuo gyvenimo nuovargio, ir netgi, sakyčiau, nuo pavydo jaunystei. Bet tenka susitaikyti, toks yra gyvenimas – turi perduoti estafetę kitam.
– Galbūt atradote personažo panašumų ir su savimi?
– Tie vidiniai išgyvenimai, manau, ateina kiekvienam. Pradedi mąstyti: „O ką po savęs paliksiu, kodėl šitoj žemėj esu, kokia mano misija, ką turiu padaryti, kad pasaulis būtų geresnis, kad kiti pasidžiaugtų“. Manau, kiekvienam ateina tokie momentai. Ir tos padėkos: „ačiū, kad buvau šituo metu, šituo laiku“ – kiekvienam iš mūsų aktualios.
– Spektaklio kūrėjų komanda – stipri ir pelniusi pasaulinį pripažinimą. Kokias patirtis išsinešate iš repeticijų salės?
– Tikrai labai smagu dirbti. Džiaugiuosi režisieriaus Damiano Michieletto begaline kantrybe, santūrumu. Retas režisierius sugeba nepakelti tono, tuo labiau, kai viskas atrodo taip arti. Stebiuosi jo vidine ramybe ir išlaikytumu.
Režisierius be galo taktiškas, mes tikrai labai gražiai dirbame. Anksčiau turėjau nuostabią patirtį su „Traviatos“ režisieriumi Fabio Ceresa, o dabar – su Damiano Michieletto. Su tokiais žmonėmis mielai dirbčiau bet kur, bet kuriame kampelyje. Tai yra dovana mums visiems.
– Kuo jus žavi šis pastatymas?
– Spektaklio scenografija labai graži, erdvė – labai švari. Būtent tokia estetika pažadina norą joje gyventi, joje būti. Žinant, kokia sudėtinga ši opera, tai atperka daugelį dalykų. Net sunku rasti tinkamą žodį... Tikriausiai tai – scenografijos, režisieriaus idėjų harmonija.
– Ko palinkėtumėte sau ir žiūrovui, ateinančiam į „Rožės kavalieriaus“ spektaklio premjerą?
– Sau – ištvermės ir susikaupimo, gerų vidinių emocijų. Žiūrovui – pamiršti visas negeras mintis, ateiti ir mėgautis R. Strausso muzika, kuri išties užvaldo, mėgautis pačiu reginiu. O mes bandysime perteikti visas savo emocijas, kad po spektaklio išėjęs žmogus sakytų, jog jaučiasi kaip po sanatorijos ar gerų atostogų. Linkėčiau gero laiko sau ir žiūrovams ir, žinoma, visiems kolegoms, kurie yra kartu.
