„Net jeigu atrodo, kad ši drama primena tolimą praeitį, žmonės ir juos genantys motyvai lieka menkai pakitę“, – teigia J.Klata, kurio režisuotas čekų teatro „Po Polmoukov“ spektaklis „Faustas“ pagal Johano Wolfgango Goethe's tragediją šią vasarą pristatytas Klaipėdos tarptautiniame festivalyje „TheATRIUM“.
Sąžiningo maištavimo šalininkas
J.Klata – reikšmnga figūra šiuolaikinio Lenkijos teatro padangėje. Režisierius savo šalyje įvertintas Konrado Swinarskio, žurnalo „Polityka“ įsteigtu „Passport“ padovanojimais, jam įteiktas ir prestižinis Europos teatro prizas už „Naująją Teatro realybę“.
„J.Klata vadinamas maištininku, tai nėra tuščia poza ar skambi etiketė – jis tiesiog sąžiningas žmogus, kurio kūryboje nėra maišto dėl maišto. Jis nekuria politinio meno, neagituoja – tiesiog parodo, kad pasaulyje mažai kas keičiasi. Parodo tai prikišamai, kaip pirštu į akį, todėl daug kam neįtinka“, – kalba Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas.
Dar viena J. Klatos režisūros savybė, anot G. Grajausko, išskirtinė pagarba autorių tekstams: „Šis režisierius geba, regis, seną dramaturginę medžiagą išskleisti kaip be galo šiuolaikišką ir aktualią. Jo spektakliuose tekstai nepritempinėjami, apdairiai ir tikslingai juos pasirenka, kurdamas spektaklius susitelkia į esmę“.
Praeities pamokos užmirštamos
Pats J.Klata tiesiogines klasikinių kūrinių iliustracijas teatre vadina nesusipratimu: „Lenkijoje konservatoriai dažnai pageidauja suvaidinti pjesę taip, kaip ji parašyta. Bet tekstai funkcionuoja socialiniame kontekste, atspindi praeities laikmetį, todėl svarbu ne tik juos perskaityti, bet ir suprasti. Šiuolaikinio teatro atsakomybė – jaučiant praeities dvelksmą, sukurti kultūrinę to būdo, kuriame tekstai veikė anksčiau, transliaciją“.
Pakviestas padirbėti Klaipėdos dramos teatre J.Klata pasiūlė kurti spektaklį pagal A.Puškino veikalą „Borisas Godunovas“. Lenkijos režisieriaus idėją, grindžiamą jo įžvalgomis, jog įvairiose geografinėse platumose kai kurie dalykai ir reiškiniai nuolat pasikartoja, o iš praeities klaidų niekas dorai nepasimoko, uostamiesčio teatralai sutiko palankiai.
Drama „Borisas Godunovas“ nukelia į XVI–XVII sandūrą – Rusiją sukrėtusios didžiosios suirutės laikotarpį. Pirmasis caras Ivanas Rūstusis savo įpėdiniams palieka smarkiai ištuštintą iždą, po to į sostą įžengęs ligotas jo sūnus Feodoras visiškai nesidomėjo politika. Jį netrukus pakeitė kitas Ivano Rūsčiojo patikėtinis B.Godunovas – užvirė kruvinos kovos dėl valdžios.
Reformatorius ir kraugerys
Pasibaigus Ivano Rūsčiojo tironijai, Rusijoje atsiranda daug kitų mažų caro skeptrą siekiančių pasiglemžti tironėlių. Dėl valdžios varžosi senosios aristokratų grupuotės ir naujosios.
Prieštaringa B.Godunovo asmenybė net istorikams nėra iki galo neaiški – vieni ji smerkia kaip nuožmų konkurentų dėl sosto vaikų žudiką, rusiškos opričinos statytinį, nors tai, ką jis bandė daryti sutelkęs valdžią – akivaizdžiai teigiamos reformos.
„Kartais sakau, jog darau teatro „koverius“, bandau išsaugoti pirminį tekstų impulsą – ten užkoduotą energiją ir revoliucingumą. Naujai perskaitęs klasikų žodžius, suvokęs, kas įtakojo jų kūrybą, inscenizuodamas žinomus veikalus ieškau geriausių analogijų mūsų laikui“, – teigia J.Klata.
G.Grajausko nuomone, „Borisas Godunovas“ ir dabar skamba šiuolaikiškai, tad režisieriams nereikia nertis iš kailio ieškant naujoviškų šios dramos siužeto vingių ir interpretacijų.
„Atrodo, kad istorinė atmintis išnykusi – po kurio laiko žmonės vėl mulkinami kalbant tą patį per tą patį, viską jie greitai pamiršta“, – J.Klatos įžvalgoms pritaria savo kūriniuose panašią priblėsusios sąmonės problematiką gvildenantis klaipėdietis dramaturgas G.Grajauskas.
Tikras menas – grėsmė kūrėjams
Klasikinėje medžiagoje J.Klata savo spektakliams visada ieško ten glūdinčių „perversmo potencialo“ pradų – jam labai svarbu žinoti, ką autorius iš tikrųjų norėjo pasakyti, kam priešinosi, kaip pasakoja apie tikrovę?
„Visi seni geri tekstai apie diktatorius, perversmus, minios kvailumą įgauna naujas reikšmes, kai pajuntame, kad jie byloja apie mus pačius. Teatras – priemonė kalbėtis su visuomene apie gresiančius pavojus, spręsti egzistencines problemas. Dabar jis mums reikalingas kaip niekada“, – įsitikinęs režisierius.
J.Klatai atrodo jog geras spektaklis yra netgi pavojingas: „Tikrieji kūrėjai intuityviai įžvelgdami naujus pavojus, mus įspėja, kas bloga gali nutikti. Paniekinę dvaro meną ir propagandą jie neretai rizikuoja savo gyvenimu, karjera, kad pasakytų kažką esminio. Toks menas kelia grėsmę ir patiems kūrėjams“.
Vulkaninės žiemos neišnyksta
A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ aprašyta suirutė Rusijoje, be kita ko, dar buvo sąlygota ir galingo Peru ugnikalnio Anduose išsiveržimo – kelerius metus truko „vulkaninė žiema“, žmonės skurdo ir badavo.
Net ir nesigilinant į Rusijos praeitį, pasaulį tada užklupusi „vulkaninė žiema“ šiandien galbūt atgija nauju koronaviruso pavidalu. Vis didėjantys nelegalių migrantų ir karo pabėgėlių srautai primena anais Rusijai sunkiais laikais iš visų pakampių į Maskvą plūdusius badaujančius baudžiauninkus.
"J.Klatos „Borisas Godunovas“, kuriamas pagal klasikinį tekstą, tikrai nebus istorinė-kostiuminė drama. Šis režisierius, kaip niekas kitas, geba literatūrinę medžiagą tiksliai ir subtiliai priartinti prie šiuolaikinio žiūrovo ir jam rūpimų problemų“, – patrauklų reginį teatro gurmanams žada G.Grajauskas.
Klaipėdos dramos teatras. A.Puškinas „Borisas Godunovas“. Režisierius J. Klata. Premjera rugsėjo 1–3 dienomis.
